Tema, kurią rinkosi daugelis, tebekelia ginčų
Vakar valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino samprotavimo rašiniui pateiktos temos – kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje (Vincas Kudirka, Juozas Aputis, Jurgis Kunčinas) ir ką gali juokas (Jurgis Savickis, Balys Sruoga, Marius Ivaškevičius).
Literatūrinio rašinio temos – prarastos tėvynės ilgesys Lietuvos literatūroje (Salomėja Nėris, Antanas Škėma, Česlovas Milošas) ir kasdienybės grožio pajauta lietuvių literatūroje (Kristijonas Donelaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir Judita Vaičiūnaitė).
Pirmas įspūdis vakar – kad būtent rašyti apie „juoką“ rinkosi daugybė šalies abiturientų. „Buvo lengva“, – pirmaisiais įspūdžiais po egzamino dalijosi dvyliktokai.
Tačiau po kurio laiko viešojoje erdvėje pasirodė ir kitokių minčių. Kažkuri abiturientė sugebėjo net įsižeisti – neva, „egzaminų užduočių sudarytojai turėtų skatinti paauglį rašyti apie tėvynę, dorumą, patriotiškumą, vidinius prieštaravimus, kovas, o ne sugalvoti temą „Ką gali juokas?“ ir parinkti autorius, kurių kūriniuose arba šunys skandinami, arba žmonės kankinami lageryje, arba išvis...“
„Puikiai parinkti autoriai. Gerbiamasis Balys Sruoga savo memuaruose „Dievų miškas“ juoką ir ironija pabrėžia kaip esminį dalyką, padėjusį išlaikyti žmogiškumą žvėriškoje lagerio aplinkoje, na, o autoriaus biografiją, manau, daugelis moka bene geriausiai.
Toliau – M. Ivaškevičius ir vėlgi puikiai pasiremti galima „Madagaskaru“, būtent K. Pakšto idėja perkelti Lietuvą prie Afrikos krantų. Tokia, regis, juokinga idėja tampa utopija, taigi net juokaujant gali gimti problemos sprendimo būdas, kad ir koks neįtikėtinas jis atrodo“, - komentaruose atsikerta kita abiturientė.
„Ironija Sruogai – ginklas genialiausiai papasakoti nužmonėjimo ir nužmoginimo istoriją, bet pačioje istorijoje, kaip ir „Madaskare“, kur juokas naudojamas parodyti naivumą, pasiklydimą ir durnumą, juokas nedalyvauja, tad temos pavadinimas – klaidinantis“, - ginčijasi kitas komentatorius.
Tad kurgi juoko galia?
Telšių Žemaitės gimnazijos mokytoja lituanistė Dalia PABRĖŽIENĖ pasakojo spėjusi pasikalbėti su kai kuriais savo mokiniais tuojau po egzamino.
„Išėjo pavargę ir galbūt neatsipeikėję po visko, visgi keturias valandas dauguma išbuvo. Moksleiviai sakė, kad laiko rašyti buvo užtektinai, temos buvo pakankamai geros, dauguma rinkosi rašyti apie juoko galią“, – dalijosi įspūdžiais mokytoja.
Rašiusius neva lengva juoko galios tema mokytoja perspėjo: tas lengvumas – apgaulingas.
„Jei būtų tokios svarstyklės, kuriomis galėtume išmatuoti samprotavimo ir literatūrinio rašinio temų sunkumą/lengvumą, manau, šiek tiek aukščiau pakiltų pirmosios formuluotės, nes jų sąvokos konkretesnės: inteligentų vaidmuo, tėvynės ilgesys.
Antrųjų temų sąvokos gana abstrakčios: juoko galia, kasdienybės grožis, tad ir interpretacijų galėjo būti įvairesnių, mokiniams reikėjo labiau pasukti galvas, juk, pavyzdžiui, ir Balys Sruoga, ir Jurgis Savickis vaizdavo brutalius, tikrai nejuokingus dalykus (fašistinio lagerio kasdienybę, vaiko akimis stebimą vagies egzekuciją ar ūkininko užsispyrimą nuskandinti šunį ir pan.), o Marius Ivaškevičius pjesėje „Madagaskaras” kūrė komiškus dialogus šaržuodamas žinomus tarpukario Lietuvos kultūros veikėjus.
Taigi mokiniai turėjo rimtai pagalvoti: o kur čia juoko galia? Rašytojai juokiasi (tokia pasakojimo raiška), tačiau – iš ko ir kodėl?
Kadangi privalomu autoriumi reikia remtis tik vienoje pastraipoje, tad užtenka, pavyzdžiui, įrodyti, kad juokas padeda žmogui išlaikyti dvasinę stiprybę, nepalūžti (B.Sruoga) arba kad juokas tartum nutraukia uždangą ir parodo žmogaus prigimties netobulumą, gyvenimą atskleidžia kaip žmonių vaidinamą komediją (J.Savickis), kad juoktis iš savęs sveika, nes tai gelbsti nuo susireikšminimo, didybės manijos, tuščių iliuzijų (M.Ivaškevičius).
Sudėtingiausia – suformuluoti problemą
Šie (kaip pavyzdys) ar kitokie pasirinkti aspektai ir padeda išgvildenti temą, bet kad tai padarytum, turi būti apsiskaitęs, išsianalizavęs, suvokęs tuos kūrinius, turi gebėti įžvelgti problemą/as, sklandžiai ir logiškai dėstyti mintis.
Mokiniai sakė, kad jiems kur kas sunkiau išsikelti problemą ir sugalvoti samprotavimo aspektus, nei pasirinkti autorius.
Tiesa, kai kurie turėjo vilčių pamatyti J.Biliūno pavardę, juk anksčiau taip ir būdavo – vos ne kasmet šis rašytojas „figūruodavo” sąraše prie kurios nors temos turbūt kaip gelbėjimosi šiaudas skęstantiems, kol, mano manymu Egzaminų centras nutarė nebepataikauti silpnai besimokantiems ir sustiprinti Valstybinio egzamino statusą.
Taigi ką galima palinkėti ateinančioms kartoms? Skaitykit ir gilinkitės, vaikai“, – apibendrino mūsų pašnekovė.
