Tarptautinis bendradarbiavimas dažnai siejamas su ,,Tarptautinės komunikacijos“ sąvoka, kuri vis dažniau sutinkama švietimo organizacijų dokumentuose ir tampa neatsiejama dalimi profesinio mokymo organizacijos, kuri siekia lojalumo, šiuolaikiškumo, nebijo inovacijų ir iššūkių, siekia tapti svarbia ir įtakinga tarptautinėje švietimo sistemoje.

Sąvoka ,,Komunikacija“ (lot. Communnicatio) tarptautiniame žodžių žodyne aiškinama taip:

susisiekimas 2) bendravimas, keitimasis patyrimu, mintimis (Tarptautinių terminų žodynas, 2005). Komunikacijos sritis yra plačiai aprašoma mokslininkų (Guffey, 2006; Pruskus, 2003). Visi jie yra vieningos nuomonės, kad komunikacija – tai bendravimas ir bendradarbiavimas, idėjų ir vertybių perteikimo būdas. Stoner, Freemen, Gilbert ( 2006) teigia, kad: ,,Be efektyvaus komunikavimo organizacijoje darbo sėkmė ir tinkamas darbuotojų motyvavimas negalimi“. Kvieskaitė (2010) teigia, kad tarpkultūrinės komunikacijos termino pradininku yra laikomas E.T.Hall. Mokslininkai  (Bella, Mody, 2002; Gudauskas, 2006) tarptautinę komunikaciją apibrėžia kaip ,,Santykį tarp žmonių atstovaujančių skirtingoms kultūroms“ ( Kvieskaitė, 2010).

Tarptautinė komunikacija profesiniame švietime suprantama kaip bendradarbiavimas su tarptautiniais partneriais, įvairiapusiškų kompetencijų tobulinimas. Tarptautinį bendradarbiavimą įtakoja tokie veiksniai: lyderystė, organizacijos tikslai ir procesai, kultūra. Taip pat galima išskirti veiksnius, kurie gali tapti priežastimi, kodėl tarptautinis bendradarbiavimas profesinėje mokykloje nevyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Šie veiksniai yra: laikas, ištekliai ir vieta (Švietimo ir mokslo ministerija, 2017). Skatinant pedagogų tarptautinį bendradarbiavimą ir dalijimąsi patirtimi, švietimo organizacijos turi galimybę atrasti veiksmingus darbo metodus, kurti draugišką ir saugią mokymosi aplinką.

Šiuolaikinis pedagogas – kūrėjas, vertybių ugdytojas, idėjų iniciatorius. Suomių pedagogo Mika Vanhannen įkurta virtuali erdvė  „ENO“  (aplinka virtualioje erdvėje) suteikia galimybę pedagogams bendrauti ir bendradarbiauti vienam su kitu tarptautiniu lygiu, vardan bendro tikslo – moksleivių akademinių žinių gilinimo bei pasiruošimo valstybiniams egzaminams. Kad pedagogai galėtų laisvai bendrauti ir bendradarbiauti tarptautiniu lygiu, jiems svarbu nuolat tobulinti komunikacines kompetencijas. Kaip teigia Vaičiūnienė (2015), komunikacinės kompetencijos  mokslo sąvoka iškilo 1960 metais. Ši sąvoka yra labai artima tarpkultūrinei kompetencijai.

Gutierrez (2016) (cit. Brebbia ) išskiria 3 tarpkultūrinio švietimo metodus :

kompensacinis, kai skirtumas išlyginamas tarp kultūrų;

multikultūrinis, t.y. bendras kultūrų atstovų sutarimas, atrandant bendrus tinkamus sprendimus ir galimybes;

tarpkultūrinis švietimas, t.y. prisitaikymas prie esamos kultūros.

vienas iš veiksnių, darančių įtaką tarptautinės komunikacijos plėtros kokybei yra IT naudojimo galimybės ir išmanymas. BECTA (britų valstybinė švietimo agentūra) atlikti tyrimai rodo, kad kaimyninėse šalyse kaip Latvija, tik 36 procentai pedagogų laisvai naudoja IT. Bet Jungtinės Karalystės ar Suomijos mokytojai IT  laiko neatsiejama mokymo ir mokymosi dalimi (Dagienė, Kurilovas, 2009).

 IT įgūdžių tobulinimas tampa neatsiejama pedagogų mokymosi dalimi. Vykstant nesustabdomiems imigracijos procesams, pedagogams kartais tenka su ugdytiniais bendrauti virtualiai. Dėl šios priežasties vis populiaresnis tarptautinės komunikacijos būdas profesinėse mokyklose tampa nuotolinis komunikavimas. Nuotolinis komunikavimas yra ne tik yra vienas iš prioritetų bendravimui ir bendradarbiavimui su mokiniais, tačiau be jo neįmanoma kokybiškas pedagogų patirties pasidalijimas, sklaida su tarptautiniais partneriais. Vis dėlto, nuotolinis komunikavimas yra tik vienas iš veiksnių, kuris įtakoja organizacijos tarptautinę veiklą.

Kitas svarbus veiksnys, kuris skatina organizacijos ir pedagogo tarptautiškumą – tai tarptautinių organizacijų atsiradimas. Tokios organizacijos skatina bendradarbiavimą. Dažniausiai tarptautinis bendradarbiavimas profesiniame mokyme pasireiškia per tarptautinių mobilumo projektų vykdymą. Pedagogai turi galimybę dalintis savo patirtimi ir idėjomis, kurios gali būti reikšmingos kitoms organizacijoms tarptautiniu lygiu. Janavičiūtė (2009) teigia, kad ,,žinių mainus nacionaliniame lygmenyje sąlygoja ir prie įvairios su švietimu susijusios veiklos prisidedančios tokios organizacijos kaip ŠMM, statistikos departamentas, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas“. Profesinės švietimo organizacijos savo tarptautinį bendradarbiavimą sieja su strateginių partnerysčių projektais, kuriuos sąlygoja Europos komisija. Šių projektų tikslas – siekti novatoriškos praktikos plėtotės, skatinti bendras iniciatyvas tobulinant profesinio mokymo kokybę ir inovacijas (Damkuvienė, Valuckienė, Balčiūnas, 2015).

Apibendrinant galima teigti, kad tarptautinis bendradarbiavimas švietime - unikalių idėjų, minčių, vertybių ir nuostatų pokytis, dialogas tarp skirtingų kultūrų ir subkultūrų. Tarptautinį bendradarbiavimą įtakoja veiksniai: lyderystė, organizacijos tikslai ir kultūra. Tačiau laikas, organizacijos ištekliai ir vieta gali tapti veiksniais, kurie lemia tarptautinio bendradarbiavimo kokybę.

Straipsnį parengė: VšĮ Panevėžio profesinio rengimo centro anglų kalbos mokytoja metodininkė Vaida Kučinskienė