Ne daugelis įstojusiųjų jau nuo pirmo kurso renkasi nuomotis būstą – tam reikia nemažai papildomų lėšų. O ir bendrabučio „romantika“ ne vieną vilioja – bendrabutyje esi šalia naujųjų kursiokų, ir galimai jame lengviau susirasti draugų bei „įsipaišyti“ į kurso kontekstą.

Ką gi, nesinori sklaidyti šių vilčių (ar iliuzijų). Tačiau prieš kraudamasis lagaminus (ar visokias rankines), turi nusiteikti keliems, tavęs laukiantiems „niuansams“. Šiek tiek plačiau apie tai.

Privatumo trūkumas, arba gyvenimas traukinyje

Atvažiavus studijuoti iš mažesnio miestelio į sostinę (ar kitą didesnį miestą), ne tik universitetas ar pats miestas, bet ir bendrabutis užburia savo gyvenimo spalvingumu – čia susirinkęs jaunimas iš visų Lietuvos kampų, ir visi, kaip ir tu, apimti entuziazmo bei nusiteikę dalintis savo istorijomis, emocijomis bei gyvenimiškomis patirtimis. Gyvenimas bendrabutyje ekstravertui yra lyg spalvingos džiunglės papūgai. Visi ištrūkę iš po „tėvų sparnų“ nori gerti į save gyvenimą ir ne tik mokytis, bet ir linksmintis.

Tačiau kas, jeigu tu toks nesi? Kas, jeigu tu labiau intravertas, ir tave vargina nuolatinis šurmulys? Arba esi vienturtis, įpratęs prie savo nuosavo kambario bei prie to, kad tavo daiktų niekas neima neatsiklausęs?

Deja, bet bendrabutyje teks tai pamiršti – galimai, bendrakursiai į tavo kambarį eis kada panorėję, o jeigu tavo kambaryje su tavim įsikūrė ir koks aktyvesnis kursiokas (-ė), tai jis (ji) greičiausiai taps traukos objektu, ir nuolat pritrauks aibę „svečių“ bei „generuos“ gausybę vakarėlių.

Galima bandyti kurti „kambario taisykles“ su kambariokais, bet daug vilčių čia nesiūlytume dėti – kaip bebūtų, „apsišlifavimas“ ir taisyklių išgryninimas tikrai truks ilgiau nei pirmasis studijų semestras. Tad, kantrybės!

Paguosti galime tik tuo, kad gyvenimas bendrabutyje aktyviausias yra tik pirmais studijų metais. Vėliau dauguma pirmakursių „apsitrina“, „laisvės nuo tėvų“ poreikis būna patenkintas ir gyvenimas įeina į kažkokias vėžes.

Labai dažnas atvejis, kad per pirmuosius metus kursiokai atsirenka su kuo jiems geriausiai sektųsi sugyventi ir prieš antrąjį kursą įvyksta „kambariokų mainai“ – čia tau galimybė „pabėgti“ nuo tų, kurie tau labiausiai netinka ir apsigyventi su tais, kurių gyvenimo ritmas panašiausias į tavo.

O kol kas, teks išgyventi pirmuosius metus, ir mūsų pasiūlymas, jei gyvenimas „traukinyje“ tave vargina – ieškoti savo „ramybės salų“. Tai yra, būdų ir vietų, kur ir kaip galėtum atitrūkti nuo šurmulio, pailsėti ir pasikrauti grįžimui į bendrabučio erdvę. Tai gali būti ir biblioteka, ir poezijos vakarai, kur eitum vienas, be savo „triukšmingos kompanijos“, ir kitos veiklos bei vietos, kur pabūtum vienas ir pailsėtum.

Svarbiausia, atmink – greičiausiai tavo kambariokai nėra prieš tave nusistatę, jie tik turi skirtingus poreikius negu tu. Tad, anksčiau ar vėliau, tau greičiausia pavyks su jais „susitarti“. Arba, kaip jau minėjome, galbūt pavyks juos pakeisti į kitus, tau tinkančius labiau.

Buitis ir kiti virtuvės niuansai

Na, niuansai bus tikrai ne tik virtuvės. Bet – ir bendrų tualetų bei dušų. O tai dažnai nėra pačios jaukiausios bei higieniškiausios vietos bendrabutyje.

Jeigu esi įpratęs prie sterilios švaros bei tvarkos tėvų namuose, čia teks savo pakantumo kartelę gerokai nuleisti. „Laisvės nuo tėvų“ jausmas kai kuriems individams neįkvepia atsakomybės ir susitvarkymo po savęs įpročių. Teks priprasti, kad atėjus į virtuvę, rasi ant stalviršių pridrabstytų makaronų, muselių debesis ties šiukšliadėžėm, o duše ir tualeto patalpoje – nemalonių ir ne itin įkvepiančių radinių. Kai patalpos yra „bendros“, tai daugumai žmonių jos atrodo „niekieno“, ir tarsi niekas už jas ir nėra atsakingas.

Galima bandyti susikurti „virtuvės naudojimo“ (taip pat ir dušo bei tualeto naudojimo) taisykles, susikooperavus su dar vienu kitu kambariu, ir jas iškabinti matomose vietose – tai kartais padeda. Kad ir kaip būtų keista, užrašytas žodis veikia geriau, nei nuolatiniai prašymai ar „pamokslai“.

Na, ir visų pirma, pradėti teks nuo savęs – pasigaminus vakarienę kartu su kambariokais (dažniausiai bendrabutyje kambariokai dalinasi maistu ir pareigomis – kas ir kada užsiims maisto gaminimu), reikėtų nepatingėti susitvarkyti darbo vietą – stalviršius, kur buvo gamintas maistas, bei viryklės paviršius (jeigu netyčia puodas „išbėgo“).

Finansai, arba jų trūkumas

Jeigu anksčiau to neteko daryti, tai dabar tikrai išmoksi skaičiuoti pinigus. Pirmame kurse retas studentas turi pinigų užtektinai. Kad ir kaip tavimi rūpintųsi tėvai (duodami pinigų, kiek leidžia jų galimybės bei įdėdami visokio pusiau paruošto maisto), greičiausiai tų pinigų vis tiek nebus tiek, kad nereiktų skaičiuoti. Teks mokytis savarankiškumo, nusistatyti prioritetus ir, žinoma, taupyti.

Dažnas studentas pramogoms ir kitiems savo poreikiams taupo maisto sąskaita, ir tai turbūt yra visai normalu (kol viskas normos ribose)... :) Juk gyvas būsi ir bulvių užvalgęs, o įvairių koncertų, parodų ar kitų renginių tikrai norisi, atvykus į sostinę iš mažesnio miestelio.

„Skanėstus“ greičiausiai teks dozuoti ir pirkti tik retsykiais, o socializacijai ir kitiems poreikiams tenkinti teks pasitelkti ir išmonę – paieškoti nemokamų ar pigiau kainuojančių renginių bei užsiėmimų (o jų didesniame mieste tikrai apstu).

Tačiau tikrai viską atpirks tokiomis sąlygomis greitai besiformuojantis savarankiškumo jausmas ir atsirandantis supratimas, kad kai labai nori, gali.

Jeigu iš pradžių seksis sunkiau „suvesti galus“, gali užvesti „finansų dienoraštį“ – jame planuoti būsimas mėnesio išlaidas (kiek bus skiriama maistui, kiek kitiems reikalams), registruoti faktines išlaidas ir tuomet analizuoti, kur galbūt išleidi per daug.

Na, ir žinoma, jei padėtis visiškai įtempta, gali pradėti dairytis, kaip užsidirbti papildomai. Tačiau bent jau pirmąjį semestrą siūlome „atlaikyti“ be naktinių (ar kitokių) darbų – visų pirma tavo tikslas turėtų būti „išlikti“ – tai yra, nebūti išmestam už blogus mokymosi rezultatus.

Namai toli nuo namų

Net gandrai kiekvienais metais grįžę į Lietuvą, įsikūrimą pradeda nuo namų „remonto“. Nors ir kaip tas lizdas mums iš apačios atrodo „normaliai“, jie vis tiek randa ką patobulinti – sutvirtina šakeles, atneša jų daugiau, turbūt pakloja žolės patalų (?).

Ir turbūt reiktų pasakyti, kad žmogui namų jaukumas ne mažiau svarbus negu gandrui :). Tad ir tau siūlome pradėti nuo to – susikurti savo naujuose namuose „namus“.

Visų pirma, kad aplinka neerzintų ir būtų jauki, reikėtų pagalvoti apie daiktų laikymą – niekas taip neerzina, kaip be tvarkos išdėlioti (išmėtyti) daiktai. Čia į pagalbą galima pasitelkti savo fantaziją bei kūrybiškumą: pavyzdžiui, turbūt nemažai asmeninių daiktų tilptų tvarkingose dėžėse po lova (čia galima sudėti drabužius, jeigu jiems nėra pakankamai vietos spintose ar rečiau naudojamus virtuvės rakandus), knygas galima įkurdinti pakabinamoje lentynoje (gal tėvams atliktų kokia) ar ant palangės, na o pristūmus stalą prie sienos, erdvė virš jo tarsi prašosi lentynų indams ar dar kitiems bendro naudojimo daiktams.

Kai jau daiktai „paslėpti“, galima užsiimti ir grožiu bei jaukumu. Kai kuriuos sprendimus galite priimti kartu su kambariokais – galbūt sugalvosite pertapetuoti kambarį ar nudažyti duris? Žinoma, jeigu jums su kambariu pasisekė geriau nei kažkada man (mes su kambariokėmis pradėjome nuo tapetų – ir jų tikrai yra ir gana nebrangių), ir jame sienos jus tenkina, gali užtekti ir kelių akcentų ant sienos – paveikslų, nuotraukų ar kitų dekoro elementų, kurie jums primintų namus.

Jei taip atsitiks, kad po „pertvarkos“ kambaryje visi baldai bus kažkiek skirtingi (kas atsivežė iš namų lentyną, kas kokią spintelę), visuomet galima sugalvoti kaip visa tai dekoruoti ir apjungti į vientisą „vienį“, kad kambarys nebūtų panašus į sandėliuką. Juk dažniausiai tie atsivežti baldai nebūna kokie nors kolekciniai ir itin brangūs – juos turbūt galima ir perdažyti ar apklijuoti dekoratyvine baldine plėvele.

Svarbiausia, kad šiame „traukinio vagone“ turėtum savo nuosavą kampą, kuris tau būtų jaukus ir kur galėtum būti „namie“. Tai padės tau „įsižeminti“ ir atlaikyti tuos sunkiausius, bet kartu ir įdomiausius pirmuosius studijų metus.

 

******

 

Straipsnį parengė: Žydronė Lukšytė

El.paštas: zydrone.luksyte@gmail.com