Nuo pat vaikystės svajojęs pilotuoti orlaivį, savo svajonę Antanas išpildė su kaupu. A. Matutis pasakoja, kad, dirbant jo srityje, reikia ypač didelio atsparumo stresui, lojalumo savo šaliai ir duotai priesaikai, taip pat pastebi ir kylančių iššūkių ateityje.

Baigėte Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą. Papasakokite plačiau, kaip susidomėjote būtent šia sritimi?

Tai buvo vaikystės svajonė, nors neaugau aeroklube ir nuo mažens nebuvau prie orlaivių. Niekas iš giminaičių nebuvo susiję su aviacijos sritimi. Gimiau ir užaugau Šiaulių rajone, kur karinių orlaivių danguje buvo apstu. Nors tuo metu orlaiviai nebuvo ženklinti dvigubu kryžiumi, bet vaikui buvo smagu juos stebėti danguje. Pasvajodavau, kad norėčiau pilotuoti būtent tokį orlaivį. Pilotuoti tokį būtų smagu, tačiau apie mokslus kažkur tuometėje Sovietų Sąjungoje toli nuo namų tėvai nenorėjo girdėti. Todėl ilgą laiką atrodė, kad tai ir liks tik vaikiška svajonė. Nelabai tikėjau svajonės išsipildymu, kol, prieš pat baigiant mokslus vidurinėje mokykloje, sužinojau, kad Vilniaus Gedimino technikos universitete Antano Gustaičio aviacijos institutas pradeda mokyti orlaivių pilotavimo. Turėdamas rankose brandos atestatą, iškart pateikiau prašymą studijoms Vilniaus Gedimo technikos universitete AGAI.

Kaip prasidėjo Jūsų karjeros kelias ir kokia buvo pati pradžių pradžia?

1999 metais pabaigęs studijas ir įgijęs komercinės aviacijos piloto licenciją ir diplomuoto inžinieriaus-lakūno specialybę, turėjau keletą pasirinkimų – likti Vilniaus Gedimo technikos universiteto AGAI pilotu instruktoriumi, pradėti tarnybą Karinėse oro pajėgose (KOP) arba imtis darbų ant žemės kažkur arčiau aviacijos, laukdamas progos pakliūti į civilinės aviacijos pilotų būrį. Na, šiandien jau tikrai nėra sunku atspėti, ką pasirinkau. Prieš pradėdamas tarnybą KOP, galvojau apie transporto aviacijos piloto kelią, tačiau tuo metu labai trūko sraigtasparnių lakūnų. Tai buvo vienintelė galimybė tapti karinės aviacijos lakūnu. 1999 metais prieš pat šv. Kalėdas pirmą kartą stovėjau rikiuotėje Šiauliuose, pirmojoje Aviacijos bazėje. Šiandien dėl  šio pasirinkimo nesigailiu. Karjeros pradžia buvo labai įdomi, nes reikėjo naujų pilotavimo įgūdžių. Tuo metu AGAI neruošė sraigtasparnių pilotų, todėl sraigtasparnio valdymo meno teko išmokti jau pradėjus tarnybą KOP. O dar ir pirmasis sraigtasparnis buvo Mi-8T – daug sudėtingesnis, didesnis, inertiškesnis nei Cessna, kuriuo skraidėme studijuodami AGAI. Kadangi KOP sraigtasparniai jau vykdė paieškos ir gelbėjimo darbus virš Baltijos jūros, buvau atrinktas ir pradėtas ruošti išgyvenimo jūroje instruktoriumi. Tai buvo dar viena nauja patirtis.

Prieš trejus metus tapote Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Šiauliuose vadu. Papasakokite plačiau apie savo darbo dieną, už ką esate atsakingas.

Esu atsakingas už keletą skirtingų dalykų. Pirmiausia, Aviacijos bazė yra karinis aerodromas, veikiantis 24 val. per parą, turintis daug įvairių tarnybų. Šios tarnybos užtikrina kilimo ir tūpimo takų priežiūrą, orlaivių aprūpinimą degalais, orlaivių pakrovimą, iškrovimą, krovinių pakavimą, navigacinių įrenginių ir ryšio sistemų priežiūrą. Kita dalis yra užduočių vykdymas kariniais orlaiviais: karių ir krovinių transportavimas, VIP klientų skraidinimas, vykdoma paieška ir gelbėjimas bei daugelis kitokių karinių užduočių. Kad šie orlaiviai galėtų vykdyti skrydžius, reikalinga kasdienė orlaivių priežiūra. Taigi visa tai yra Aviacijos bazei skirtos užduotys ir vadas atsako už jų įvykdymo rezultatus. Vienas žmogus negali būti visų dalykų žinovas ir specialistas, todėl šiame darbe reikia komandos. Ją sudaro skirtingų padalinių ir skyrių vadai, kurie teikia visą reikiamą informaciją geriausiam ir naudingiausiam sprendimui priimti, kad būtų išspręsti kylantys iššūkiai ir pagerinta kasdienė veikla. Taigi, vado pagrindinė užduotis – geros komandos formavimas ir procesų valdymas. Taip pat esu didesnės komandos (Karinių oro pajėgų vado komandos) narys, todėl privalau darniai dirbti ne tik kaip vadovas, bet ir gebėti būti geras didesnės komandos narys. Prie išvardytų užduočių yra ir dar viena. Aš vis dar lakūnas ir šiek tiek skraidau, dalyvauju įvairiuose mokymuose, kad palaikyčiau turimą kvalifikaciją, vykdyčiau treniruočių ir karinius skrydžius su kitais sraigtasparnių lakūnais.

Kas Jus labiausiai įkvepia darbe ir motyvuoja judėti pirmyn?

Manau, kad kasdienės veiklos įvairovė ir pasiekti rezultatai. Dažniausiai kiekviena diena yra kitokia. Aviacijos bazė keičiasi, vystosi infrastruktūra, prisijungia naujas personalas, skirtingos pratybos kasdienybę paverčia labai įvairia, darbe nėra jokios monotonijos. Vienintelė monotonija – tai mano parašas ant įsakymų. Dar džiugiau, kai gali pasiekti su komanda iškeltus tikslus, atlikti prasmingus darbus: žmogaus gyvybės gelbėjimas, vykdant paiešką ir gelbėjimą, donoro organų gabenimas, gaisrų gesinimas sraigtasparniais. Treniruodamasis įvairiose pratybose, pamatai savo stiprybes ir išmoksti daug pamokų. Tik tokiu būdu gali stiprėti ir būti geriau pasiruošęs savo šalies gynybai. 

Kokių iššūkių pasitaiko kasdienėje darbo aplinkoje ir kaip su jais susitvarkote?

Pasitaiko įvairių techninių gedimų, projektų vėlavimų, kurie nelabai priklauso nuo Aviacijos bazės personalo, tačiau turi įtakos kitiems projektams ar veikloms. Didžiausi iššūkiai – visa tai suderinti ir sušvelninti įtaką kasdienei veiklai. Taip pat nelengva kartais surasti ir sukurti naujas procedūras nenumatytiems atvejams. Vėliau tokios procedūros tobulinamos ir, iškilus sunkumams, vykdomos kaip standartinės. Taip pat labai svarbus veiksnys – pasitikėjimas savo komanda. Nepalikdamas laisvės jiems veikti, gali prarasti labai daug ir vienas nespėti visko sužiūrėti. Todėl reikia nubrėži aiškias atsakomybės ribas, formuluoti aiškius tikslus, paskirstyti resursus ir leisi savarankiškai veikti. Tai yra pagrindiniai mano principai.

Pasidalykite, kokių savybių reikia žmogui, dirbančiam jūsų srityje?

Sunku pačiam save įvertinti. Tikriausiai reikia visko po truputį. Kai kas, matyt, duota gamtos, kai kurias savybes išsiugdžiau tarnyboje. Bet kuriam kariui reikia atsparumo stresui, lojalumo savo šaliai ir duotai priesaikai, pasiaukojimo. Kartais reikia gebėti aukoti savo asmeninius ir šeimos interesus, teikiant pirmenybę tarnybai.  

Kokių pokyčių pastebite per pastaruosius kelerius metus karinių oro pajėgų srityje?

Karinės oro pajėgos, kaip ir visa Lietuvos kariuomenė, šiuo metu modernėja. Įsigyjamos naujos ginkluotės sistemos, ryšių ir valdymo įranga, radarai, vystoma infrastruktūra. Tokiu būdu tampame pajėgesni bendradarbiauti su sąjungininkais ir savarankiškai ginti savo kraštą, padėti Lietuvos žmonėms nelaimių metu.

Kaip Lietuvos kariuomenės sritį paveikė ir kokių iššūkių sukėlė COVID-19 pandemija?

Vertinant riziką ir stabdant viruso plitimą, buvo taikoma daugelis tų pačių priemonių kaip ir civiliniame sektoriuje. Sumažintas pratybų dydis arba jos perkeltos į kitą periodą, apsaugos priemonių naudojimas, patalpų ir orlaivių dezinfekavimas po skrydžio į užsienį. Darbas tomis pačiomis komandomis, nesimaišant ir vengiant nereikalingų kontaktų tarp skirtingų komandų. Kaip ir kiekvienas iššūkis privertė pasirengti tam tikras procedūras, kurios suveikė, davė teigiamų rezultatų. Pasiteisinę algoritmai galės būti panaudoti bet kada ateityje.

Antano Gedrimo nuotrauka.