Ieva, kaip sportas atsirado Jūsų gyvenime?

Sportuoti pradėjau, kai buvau dar visai mažytė. Mano tėtis tada dirbo plaukimo treneriu ir mokėsi viename iš Vilniaus baseinų, todėl mus su seserimis dažnai vesdavosi į plaukimo užsiėmimus, kuriuose ir išmokome plaukti. Tuo metu mums su sese dvyne buvo vos ketveri, o vyresniajai sesei – tik penkeri. Tad su vandeniu pradėjau „draugauti“ ir plaukimą pamėgau gana anksti.

Šioje sporto šakoje jaučiausi puikiai: buvau stipri ir greita, o plaukti sekėsi vis geriau ir geriau, varžybose skyniau pergales. Vis dėlto, atėjo akimirka, kai su sese dvyne nusprendėme keisti sporto šaką. Paklausite, kodėl? Atsakymas labai paprastas – išsigandome plačių pečių (juokiasi). Stebėdamos olimpiadas atkreipėme dėmesį į plaukikes ir į tai, kokie platūs jų pečiai. Tada su sese dvyne nusprendėme, kad nenorime atrodyti taip sportiškai (šypsosi) ir pasukome į sportinę gimnastiką. Pamenu, mums tikrai buvo smagu, nauja sporto šaka patiko, dalyvaudavome varžybose, tačiau kažko trūko – sportinėje gimnastikoje savęs neatradome.

Tuomet ir susidomėjote šiuolaikine penkiakove?

Taip, mūsų tėtis suprato, kad dar nerandame savo vietos sporte, todėl pasiūlė išbandyti penkiakovės sporto šaką. Kadaise jis pats buvo penkiakovės sportininkas ir puikiai žinojo, kad jeigu moki plaukti, tai penkiakovėje turi didelį pranašumą. Visi žinome, kad išmokyti žmogų plaukti nėra taip lengva, o mums penkiakovėje tam laiko skirti jau nebereikėtų. Turėdamos šį pranašumą, galėjome koncentruotis į tobulėjimą kitose sporto rungtyse. Ir iš tiesų, kiek atsimenu, penkiakovė man patiko ir sekėsi puikiai nuo pat pirmų treniruočių dienų, todėl šioje sporto šakoje ir likau iki pat šiandienos. Jau daugiau nei 12 metų esu šiuolaikinės penkiakovės sportininkė ir plaukiu, joju, bėgu ir fechtuoju profesionaliai (šypsosi).

Kodėl būtent penkiakovė tapo didžiuoju Jūsų gyvenimo pasirinkimu?

Man šiuolaikinė penkiakovė yra puikus pasirinkimas, nes ji įdomi tuo, kad čia nerasi monotonijos. Tiksliai neprisimenu, ar būtent tuo ji mane sužavėjo, kai buvau dar vaikas, tačiau todėl esu šioje sporto šakoje dabar. Penkiakovė manęs nebepaleidžia (juokiasi).

Labiausiai žaviuosi jojimu ir fechtavimu. Jojimas – labai ypatingas dalykas, nes tai ne tik sportas. Jojant sukuriamas nepaprastas ryšys tarp žirgo ir žmogaus. Tą jausmą tikrai sunku nupasakoti, bet galiu drąsiai sakyti, kad pajausti žirgą, jo galią šuolių metu ir gebėjimą susijungti taip, kad abu su žirgu atliktume užduotis – yra kažkas stebuklingo. O fechtavimas yra visai nenuspėjamas ir įdomus tuo, kad varžybų metu kovojame iki pirmo dūrio net su 35 priešininkais, tad kokia linkme viskas pasisuks ir koks bus galutinis rezultatas – nuspėti labai sunku. Manau, kad tas sporte ir yra žavingiausia. Taip pat kovos metu „akis į akį“ susiduri su priešininku ir pajunti tikrą varžybinę / kontaktinę kovą. Apskritai, fechtavimą priskirčiau prie pagrindinių treniruočių proceso dalių, kadangi ši šaka yra tiek techninė, tiek taktinė, ją reikia nuolatos lavinti ir gerinti įgūdžius, nes nelavinama reakcija silpnėja. Apskritai, šiose dvejose sporto rungtyse randu tai, kas gražiausia – ypatingą ryšį su žirgu ir kovos azartą.

Be to, šiuolaikinėje penkiakovėje didelis dėmesys skiriamas ištvermei (bėgimui ir plaukimui), kadangi nuolatos nesitreniruojant, ištvermės lygis sparčiai krenta, o tada ir gerų rezultatų tikėtis neverta. Tad kartais treniruočių metu tenka ilgai „rinkti kilometrus“ bėgant ar plaukiant, bet treneriai yra šaunūs, jie parenka skirtingas treniruočių metodikas ir taip sumažina tą rutinos jausmą.

Kokios įsimintiniausios varžybų akimirkos?

Puikiai pamenu varžybas, vykusias Sarasotos mieste, Floridoje (JAV). Tai buvo 2016 m. Pasaulio taurės finalas, kuriame užėmiau trečiąją vietą ir laimėjau pirmąjį suaugusiųjų medalį. Dėl šios pergalės gavau labai daug taškų olimpinės atrankos reitinge. Tuo metu buvo tiesiog „kosmosas“ (šypsosi). Tikrai negalėjau patikėti tuo, kas įvyko – emocijos liejosi per kraštus.

Taip pat ypatingai džiaugiuosi, kad man teko tokia didelė garbė – atstovauti Lietuvą Rio 2016 olimpinėse žaidynėse. Patekau į pačio aukščiausio rango varžybas ir jose dalyvavau! Man tai buvo tikrų tikriausia šventė ir nepakartojama patirtis, proga, kurią gauti gali ne kiekvienas.

O kokia situacija sporte dabar? Ar Covid-19 paveikė penkiakovės planus?

Covid-19 situacija mus palietė labai stipriai. Buvo sustabdytos visos tarptautinės varžybos, kuriose turėjo vykti atranka į Tokijo olimpines žaidynes. Dabar belieka laukti kitų metų, kantriai jiems ruoštis ir neprarasti vilties, kad varžybos artimiausiu metu vėl tęsis ir leis toliau vykdyti atranką į Olimpiadą, pasinaudoti laisvesne dienotvarke ir labiau įsitraukti į studijas.

Džiaugiamės, kad pasirinkote studijuoti čia. Papasakokite, kokie vėjai atpūtė Jus į MRU?

MRU Viešojo valdymo ir verslo fakulteto Lyderystės ir strateginio valdymo instituto profesorė Vilma Čingienė pasiūlė man studijuoti „Sporto industrijų vadybą“. Mane šis pasiūlymas iškart sudomino, nes jau žinau, kad noriu visą likusį gyvenimą susieti su sportu – juo gyventi, todėl susipažinusi su studijų programa, apsisprendžiau šio pasiūlymo neatsisakyti ir pasirinkau tobulėti Mykolo Romerio universitete. Studijas pradėjau rugsėjį, tad praėjo dar tik kelios studijų savaitės, tačiau esu labai patenkinta ir pagaliau esu garantuota, kad gaunu naudingą informaciją, kuri neabejotinai pravers ateityje.

Kokias pamokas išmokote, eidama savo karjeros keliu? Kokį patarimą duotumėte kitiems?

Pamokų per savo sportinę veiklą gavau tikrai nemažai. Galbūt pirmasis į galvą šovęs patarimas kitiems būtų – darykite tai, kas jus „veža“, o ne tai, ką aplinkiniai nori matyti jus darančius. Tik veikla, kuri suteikia laimę iš tikrųjų leidžia save realizuoti, tobulinti ir išmoko patikėti savimi.

Ačiū už pokalbį.