Ieva, ko gero, nedaug kas žino, kad jūs ne tik sportininkė, bet ir studentė?

2017 metais baigiau verslumo bakalauro studijas JAV. Dabar, po 3 metų pertraukos, nusprendžiau vėl studijuoti, juk reikia pramankštinti ne tik kūną, bet ir protą (šypsosi). Džiaugiuosi, kad įstojau į MRU, kadangi studijos čia labai įdomios, su dėstytojais dažnai diskutuojame apie su sportu susijusius dalykus, vis sužinau ką nors naujo. Sporto tema man itin aktuali, todėl ši studijų programa man asmeniškai – puikus pasirinkimas. Taipogi, džiugu turėti galimybę mokytis iš tokių išsilavinusių žmonių kaip profesorė Vilma Čingienė. O nors mūsų sporto industrijų vadybos grupė nėra didelė, man pasisekė turėti intelektualius kursiokus – visad įdomu išgirsti jų nuomonę ir kartu diskutuoti paskaitų metu. Čia stengiuosi įgyti kuo daugiau žinių, kurias galėčiau panaudoti baigusi savo profesionalios sportininkės karjerą. Manau, man sekasi visai gerai (šypsosi).

Kaip pradėjote savo sportinę karjerą?

Gal dabar ir keista, tačiau vaikystėje nelabai domėjausi sportu, prastai sekėsi ir kūno kultūros pamokos. Pirmasis sportas, kuris mane bent kiek sudomino buvo tinklinis. Todėl, kai mokiausi aštuntoje klasėje, susitariau su mokytoja išbandyti tinklinio būrelį, tačiau į tą būrelį nueiti nespėjau, nes į mokyklą atvyko irklavimo treneris, kuris naujai komandai ieškojo aukštų vaikų. Pamatęs mane, iškart pakvietė lankyti irklavimo užsiėmimus. Likimo posūkis – sutikau, o į tinklinio būrelį taip ir nebenuėjau (juokiasi).

Kuo irklavimas Jus patraukė? Irklavimo sportu užsiimate jau 12 metų.

Taip, kartais pati negaliu patikėti, jog jau tiek metų sportuoju (šypsosi). Kai tik pradėjau irkluoti, mane sužavėjo ne tiek pats sportas, kiek buvimas komandoje. Su visais gerai sutariau, jaučiau didelį palaikymą iš komandos narių, tuomet atsirado ir pasitikėjimas savimi bei supratimas, kad aš tikrai galiu kažko pasiekti.

Kai pradėjau lankyti irklavimą buvo beveik žiema, lapkritis, todėl pakankamai gerų oro sąlygų sulaukėme ir į valtį pirmąkart įsėdau tik balandį. Tačiau iki tol treniruotės buvo labai įvairios, kiekvieną dieną užsiimdavau vis kita veikla: tai bėgimas, tai svorio treniruotė, tai irklavimas su irklavimo treniruokliais, plaukimas baseine, krepšinis, slidinėjimas. Buvo tiek daug skirtingos veiklos, kad nesijautė rutinos – joks sportas nenusibosdavo ir tiesiog norėdavosi eiti į kiekvieną treniruotę. Dabar, kai treniruojuosi profesionaliai, treniruotės nebėra tokios įvairios, tenka atsisakyti kai kurių veiklų, kad išvengčiau koją pakišti sporto karjerai galinčių traumų.

Na, o dar viena labai svarbi priežastis, kodėl tiek metų irkluoju – gamta. Daug laiko praleidžiu irkluodama ant vandens ir matau kaip besikeičiant sezonams pasikeičia gamta. Kiekvienas sezonas turi savitą grožį. Net ir rudenį, atvėsus orams, būna irkluoju ir galvoju:  „vau, kaip gražu“. Sportuodama profesionaliai, nemažai keliauju, irkluoju įvairiausiuose vandenyse, valstybėse, matau skirtingų šalių gamtos grožį. Žinoma, yra ir kita irklavimo pusė – būna taip šalta ir vėjuota, o tu irkluoji visa permirkusi ir galvoji, kaip greičiau grįžti namo ir sušilti (juokiasi). Tačiau, žinau, kad norėdama pasiekti gerų rezultatų, turiu irkluoti bet kokiu oru. Tai iš tikrųjų ugdo valią.

Kokiais savo pasiekimais didžiuojatės labiausiai?

Mano pirmosios varžybos vyko 2008 metų gegužę. Irklavau pavienėje keturvietėje valtyje (tokiose valtyse visi sportininkai turi tik po vieną irklą), laimėjome prizinę vietą (šypsosi). Tačiau didžiausią pasididžiavimą kelia po dešimties irklavimo metų, 2018 metais, vykęs pasaulio irklavimo čempionatas. Tada su Milda Valčiukaite dviviečių valčių klasėje iškovojome aukso medalį!

Kaip dėl COVID-19 ligos protrūkio pasikeitė Jūsų sporto rutina ir varžybų planai?

Ilgai buvome nežinioje – kaip viskas vyks, ar bus varžybos, ar ne, kuriam laikui jos atidėtos ir pan. Pastarasis sezonas buvo išties chaotiškas, tad teko pakeisti ir pasiruošimą jam. Vis dėlto, COVID-19 pandemija mus išmokė geriau prisitaikyti prie esamos situacijos ir būti pasiruošusiems bet kam. Šiuo metu, kai vėl paskelbtas karantinas, panašu, kad bus ta pati nežinomybė kaip ir pavasarį, tačiau aš manau, kad, jei negali pakeisti situacijos, nėra reikalo švaistyti savo energiją nerimui. Todėl dabar per daug „neapsikraunu“, o kaip bus vėliau – matysime.

Kokios varžybos jums buvo įsimintiniausios?

Dalyvavau daugybėje varžybų, tad ir įvairiausių nutikimų, atsiminimų netrūksta. Visgi, vienos iš įsimintiniausių varžybų vyko Amerikoje. Pamenu, bangos buvo tokios didelės, kad apsėmė valtis ir dvi iš šešių valčių ėmė skęsti. Tada mūsų visų tikslas buvo nebe laimėti, o nenuskęsti (juokiasi). Buvo ir baisu, ir tuo pat metu apėmė tikras azartas, nes varžybos buvo lyg realybės žaidimas „Išlikimas“ (juokiasi) – kurios komandos valtis pasieks finišą nenuskendusi.

Kokiais patarimais pasidalintumėte?

Mano patirtis rodo, kad sporte niekas neateina greitai. Dėl gerų rezultatų reikia įdėti labai daug darbo ir nepertraukiamai laikytis režimo. Tačiau didžiausia mano išmokta pamoka – mėgautis kelione tikslo link. Ne visada pasiektas tikslas suteikia tiek laimės, kiek pačio tikslo siekimas. Labai svarbu ne tik susikoncentruoti į siekiamą rezultatą, bet išgyventi ir patį procesą, nepamiršti mėgautis akimirka, gyventi čia ir dabar. Daug žmonių, ne vien tik sportininkų, taip susikoncentruoja į rezultatą, kad pamiršta viską aplinkui, o juk kiekvieno mūsų gyvenime yra tiek gražių dalykų, tereikia skirti laiko jiems pastebėti (šypsosi).

Ačiū už pokalbį.