Nors profesionalaus aktoriaus diplomą Povilas gavo vos prieš kelis metus, tačiau darbų ir projektų nestokoja. Ne tik filmuose, tačiau ir spektakliuose „Elektra“, „Pirmeiviai“, „Bestuburiada“, „Dialogai“ vaidinantis aktorius P. Jatkevičius pakeitė KTU teatro studijai vadovavusį režisierių, dramaturgą, teatro mokytoją Aleksandrą Špilevojų. Pastarojo keliai pasuko Panevėžio J. Miltinio dramos teatro link.

„Norisi atsiriboti nuo „būrelio“ sąvokos“, – pabrėžia naujas KTU teatro studijos vadovas, kurį erzina atsainus požiūris į neprofesionalų teatro trupes. Į kūrybinę veiklą akademinėje aplinkoje jis žvelgia rimtai ir sako, kad kartais tradicinės aktorinės mokyklos neturėjimas gali atvesti prie labai įdomių dalykų.

Povilas Jatkevičius/Roberto Pledo nuotrauka

„Svarbu turėti ir savo balsą, ir nebūti tik atlikėju, svarbu kurti“, –  tokia mintis pokalbio metu išsprūdo Povilui, kurio įsitikinimu, teatras padeda išsivaduoti iš užburto kasdienybės rato.

Apie buvimą teatre, saviveiklą, kūrybą karantino metu ir kitus dalykus su P. Jatkevičiumi kalbasi Viktorija Lankauskaitė.

– Kokia patirtimi  aktorine, kūrybine­ – labiausiai džiaugiesi pats?

– Aš šiaip esu idėjų žmogus. Svajoti, mąstyti yra viena, bet ateina laikas, kai turi vykdyti. Ir iš esmės vertinga tik tai, ką tu įvykdai, padarai. O ką tu pasakai, kad norėjai padaryti, smagu, bet juk nepadarei… Tai aš dabar, žingsnis po žingsnio, norėčiau eiti link vykdymo pusės. O kalbant apie įgyvendinimą, iš tikrųjų džiaugiuosi būdamas kiekvieno kūrybinio proceso dalimi. Kiekvienas spektaklis yra svarbus.

Aišku, gal dabar labiausiai džiaugiuosi Platono „Dialogais“, nes tai irgi yra spektaklis, gimęs tiesiog iš idėjos. Su Motiejumi Ivanausku, spektaklio režisieriumi, kadaise dalyvavome filosofijos paskaitoje, skaitėme „Dialogus“ ir mums buvo labai juokinga, kaip jie ten kalbasi. Ir tada pamanėm – kaip būtų įdomu padaryti tokį spektaklį. Sukūrėm eskizą ir viskas tuo baigėsi.

Bet smagu, kad Motiejus ėmėsi plėtoti šią idėją ir tai tapo Nacionalinio dramos teatro spektakliu. Bet nėra taip, kad tik tuo labai didžiuojuosi. Manau, tai pradžia, norisi daugiau susipažinti su viskuo, vertinu visokią patirtį.

– Kokį įspūdį paliko KTU Teatro studija? Ką galvojai prieš pradėdamas dirbti?

– Pirmiausia, man kilo klausimas: ko studentai tikisi iš šių užsiėmimų? Norėjau dirbti su tuo, kas yra, neslėpti, kad tie žmonės nėra aktoriai. Jie studijuoja vieną ar kitą programą, bet tai nereiškia, kad negali dalyvauti įvairiuose pasirodymuose, įvairiose veiklose, kurti. Jie atsineša kitokį požiūrį, patirtis. Maniau, kad galėtume padaryti kažką bendra iš to, ką turi jie – iš jų patirčių, ir iš to, ką atsinešu aš.

Bet tik pradėjęs kalbėtis ir planuoti konkrečias veiklas, aš supratau, kaip yra iš tiesų. Žmonėms, kurie čia susirenka, yra tiesiog įdomu, kaip veikia teatras. Tas, kuris man jau atrodo įprastas ir daug kartų patirtas. Toks, kur pasiimi pjesę, analizuoji personažą, kuri jį, kuri scenografiją –  toks tradicinis teatras. Ir tai buvo keista, nes aš maniau, kad jų tai nedomina, kad būtinai reikia kažko naujo!

Bet studentams tiesiog įdomu išbandyti šitą veiklą, ugdyti save. Tą padėjo suprasti ir ankstesnis studijos meno vadovas Aleksandras Špilevojus. Vis dėlto, tebemanau, kad ir naujovių reikia. Būtų keista, jei norėtume išbandyti tik tradiciją. Tuo labiau, kad esame technologijų universitete, kur galima ieškoti galimybių, kaip tai sujungti.

– Kaip vertini studentų kūrybą? Ar manai, kad tai priklauso nuo pasirinktos profesijos?

– Kartais tas tradicinės aktorinės mokyklos neturėjimas gali atvesti prie dar kūrybiškesnių sprendimų. Tačiau kartu tai gali tapti ir iššūkiu. Daug dalykų atsiremia į atlikimą, ir aktorinis pasiruošimas yra reikalingas. Bet kitokių specialybių studentai mane nustebina. Įdomu tai, kuo jie domisi, kaip skirtingai mato dalykus.

Žmogiškame lygmenyje tai labai naudinga. Aš ateinu su savo aktorine patirtimi, dirbu su savo kolegomis, ir man gali atrodyti, kad vieni ar kiti žmonės mąsto panašiai, nes mes turim tą patį kontekstą, tą patį pagrindą. Bet tada susiduri su žmonėmis, kurie galvoja visai kitaip. Tų skirtingų, netradicinių požiūrių visuma yra labai žavi. Čia ir yra tas susidūrimas, iš kurio ateina skirtingos idėjos, įkvėpimas.

– Kokius įgūdžius sieki suteikti studentams per teatro praktiką? Ką norėtum, kad jie pasiimtų iš užsiėmimų ir galėtų, pavyzdžiui, pritaikyti gyvenime?

– Pirmiausia, tai pasitikėjimas savimi. Aš manau, kad tai yra labai svarbu. Pamenu, aš irgi pradžioje toks buvau, kai atėjęs į teatrą esi drovesnis, kuklesnis, manai, kad tavo idėjos yra nesvarbios ir pan. Ir tai galioja daug kur, bet kokiam kolektyve.

Darbo susitikimuose visi gal galvoja kokias nors idėjas, tokiose situacijose labai svarbu jomis pasitikėti ir nebijoti išsiskirti ar suklysti. Scenoje galima klysti. Pavyzdžiui, improvizacija, kai tu mažiau galvoji, o daugiau darai. Iš to atsiranda pasitikėjimas savimi, savęs nekritikavimas dėl klaidų. Tai keičia visą mąstyseną.

Man atrodo, kad aplinkoje mes turime būti stebėtojais ir vėliau visa tai atnešti į sceną. Kai tu stebi dalykus iš šalies, atsitrauki, pastebi modelius, supranti, kaip viskas susidaro. Tą sunku daryti, jei esi veiksmo viduje. Aš dabar taip jaučiuosi karantino metu.

Atrodo, kad būčiau kažkur, iš kur negaliu išeiti ir apžiūrėti iš šono, lyg būčiau ta pelė, kuri bėga ratelyje. Man atrodo, kad dažnai tokį uždarą ratą turi ir mokyklos, universitetai, kur viskas tarsi į stalčiukus sudėliota. Todėl, manau, kad teatras ar kita veikla studentams tikrai yra galimybė išeiti iš to užburto rato, o tada savyje ir aplinkoje atrasti šimtą tūkstančių naujų spalvų.

– Užsiminei apie karantiną. Nemažai girdime ir matome kaip, jis paveikė kultūros sektorių, menininkus, atlikėjus. O kas pasikeitė tau?

– Pirmas karantinas buvo ypač palankus ir leido pailsėti. Visi aktoriai ir režisieriai, kaip tikriausiai ir daugelis žmonių, bėga, skuba, daro tūkstantį darbų vienu metu. Skirtumas tik tas, kad niekada neleidi sau pailsėti, negali nieko neveikti ir būti tokioje „nulinėje“ būsenoje, nes visada galvoji, kaip tą laiką gali išnaudoti geriau.

Tam tikra prasme aktoriai yra mazochistai, nes nori visas patirtis, net ir blogas, išsaugoti. Kartais būna net juokinga, kai atsitinka kas nors blogo, o tu bandai tai pateisinti ir sakai, kad čia vertinga patirtis, bus galima kada nors scenoje panaudoti. Ne, tas neleidimas sau ramiai pabūti nėra gerai. Karantinas tuo metu leido tai daryti, buvo gera žinoti, kad esi tokioje situacijoje ne vienas.

Antras karantinas jau kitoks. Kiek tenka kalbėtis apie tai, jis labai darbingas, ilsėtis nebegalima, nes kyla ir išgyvenimo klausimai, reikia ieškoti galimybių. Man įdomu stebėti, kaip atsiranda nauji dalykai.

Pavyzdžiui, sakykim, kad ir versle. Kaip kiekviena situacija yra išnaudojama ir kaip, sukuriant kažką naujo, prie jos prisitaikoma. Yra toks įprastas režimas, ir šalia atsiranda toks naujas, su įdomiais sprendimais. Kaip ir, pavyzdžiui, internetinė kūryba. Apie ją galima galvoti, ką nori, bet ji šiokia tokia vis tiek atsiranda. Ir tai labai smagu, nes dabar formuojasi tokie pagrindai, pamatas.

Manau, kad po kokių dešimties metų tai jau bus labai suprantama. Gal tai nebus visiškai lygu tradicijai, bet bus naujas būdas patirti kultūrą. Tikrai atsiras daug išmanesnių, prieinamesnių ir žmogui patrauklesnių būdų. Tiesiog įdomu, kad tai vyksta. Atrodo, antras karantinas yra bandymų, ieškojimų, kaip šituose suvaržymuose vis dėlto galima būti, daryti ir kurti, metas.

– O kaip atrodo teatro užsiėmimai karantino metu? Kokią veiklą lengviausia pritaikyti nuotoliui? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

– Gyvuose užsiėmimuose labai svarbus dalykas yra etiudas. Per jį mokaisi visokių dalykų. Tačiau taip pat svarbus yra ir to sugalvojimas. Idėja, struktūra, veiksmas, įvykis. Man atrodė, kad būtų įdomu daugiau akcentuoti tai. Siužetą, idėjos plėtojimą, rašymą, kuris padeda sukurti sau, ką tu veiksi. Aktoriai dažnai gali būti tik atlikėjais – tau pasako, ką tu veiksi, ir tai bandai įvykdyti. Bet labai svarbu yra ir pačiam sugalvoti ką tu veiksi, kaip tu skambėsi, ką tu pasakysi, ką tu patirsi. Manau, kad virtualių susitikimų metu įmanoma tą padaryti, žaisti su tuo, eksperimentuoti. Svarbu turėti ir savo balsą, nebūti tik atlikėju, svarbu kurti.

Virtualūs susitikimai labai tinkami teorijai, bet teatras yra ne teorinis dalykas, o praktinis, todėl tų užduočių vis tiek reikia. Iš pradžių kilo daug klausimų, bet virtualiai tikrai įmanoma nemažai ką išbandyti. Bet gal apie tai bus galima daugiau pasakyti, kai praeis kažkiek laiko, bus galima palyginti, nes dabar, atrodo, net sunku atsiminti, kaip buvo kitaip.

– Kokių ateities planų turi? Kokią teatro studiją (ar teatrą bendrai) norėtum matyti ateityje?

– Man labai gražūs „Youngblood“ kino mokyklos arba „Skalvijos“ kino akademijos pavyzdžiai, kur nėra tokio išankstinio nusistatymo: „Ai, čia moksleiviai, studentai, mėgėjai ar saviveikla kažkokia“. Norisi atsiriboti nuo „būrelio“ sąvokos. Nežinau, kaip tai padaryti, ir tai labai sunku. Bet tokio požiūrio norėtųsi siekti tiek iš studentų, tiek iš aplinkos.

KTU teatro studija kviečia į atvirą užsiėmimą kovo 18 d. 19:00 val. Daugiau informacijos ieškokite KTU teatro studijos „44“ Facebook paskyroje.