Ji pasakoja apie miesto, jo gyventojų ir technologijų santykį, pandemijos atneštus pokyčius bei ateities miesto vizijas ir kylančias grėsmes.

Kaip turėtume suprasti sąvoką išmanusis miestas?

Pati samprata yra nauja, bet po ja telpančios idėjos nėra tokios jau naujos. Žiūrint į miestų raidą, tam tikrose epochose galime pastebėti išmaniojo miesto užuomazgų, tai taikoma ir seniesiems laikams, netgi Romos imperijai. Kalbant apie sąvoką, išmanusis miestas yra toks miestas, kuris grindžiamas naujausiomis skaitmeninėmis technologijomis: išmaniosiomis komunikacijomis, daiktų internetu ir dirbtiniu intelektu. Visos šios technologijos padeda žmonėms lengviau naudotis miestu, sukuria skaitmeninę infrastruktūrą, kad tam tikros funkcijos, paslaugos būtų efektyvesnės ir lengviau prieinamos. Dėl to miestas mums tampa patrauklus, lengvai prieinamas ir efektyvus.

Naudojamos išmaniosios skaitmeninės technologijos generuoja milžiniškus srautus duomenų. Į šiuos srautus patenka transportas, kultūrinės ir socialinės paslaugos, gyventojai, išmanusis miesto valdymas, išmanioji energetika ir pramonė, kurių sugeneruotais duomenimis grindžiami bei vystomi nauji projektai. Šie duomenys gali būti itin naudingi, tačiau informacijos ir duomenų srautas auga milžiniškais tempais, tad, norint juos apdoroti ir atsižvelgiant į gautus rezultatus spręsti problemas, reikia vis daugiau žmogiškųjų resursų. Pačios išmaniojo miesto koncepcijos tikslas yra padidinti valdymo efektyvumą, sumažinti atliekų kiekį, išspręsti transporto problemas, pagerinti ekonominę aplinką ir padidinti socialinį įsitraukimą.

Miestuose dažnai matome atskirtį tarp skirtingų socialinių grupių, tad šios koncepcijos vienas iš tikslų – integruoti visas socialines grupes. Daugelis Europos sostinių, pavyzdžiui, Viena, Oslas, Helsinkis, Ryga ir kt., turi patvirtintas išmaniųjų miestų strategijas. Tai yra patvirtinta miestų išmanumo politika, kurioje pabrėžiami miestų privalumai, numatomos plėtros gairės ir tikslai, siekiant išmaniojo ir tvaraus miesto vystymo.

Koks yra dabartinis miestas? Kaip jis keičiasi?

Šiandienis miestas kažkada buvo tas ateities miestas, kuriuo būtų besididžiavusios ankstesnės kartos. Dabar tai yra skaitmenizuotas, naujausias technologijas naudojantis miestas. Kaip jis keičiasi, priklauso nuo to, kokias technologijas mes kuriame, naudojame ir įdiegiame mieste, o mūsų visuomenė atspindi sparčią šių technologijų raidą. Tarkime, išmanusis intelektas, didieji duomenys, išmanusis transporto valdymas, skaitmeninės komunikacijos – visos šios technologijos, kartais mums net nežinant, yra diegiamos miestuose ir gana greitai tampa neatsiejama mūsų gyvenimo ir miesto dalimi.

Į kokius pasaulio miestus mes galėtume lygiuotis?

2020–2021 m. duomenimis, išmaniųjų miestų lyderių pozicijose puikuojasi Singapūras, Seulas, Londonas ir Barselona. Tačiau galime paminėti ir Malaizijos didmiesčius, Dubajų, kuriuose sparčiai vystomos skaitmeninės technologijos, skaitmeninė statyba ir infrastruktūra. Taip pat yra miestai, lyderiaujantys tvarių aplinkosaugos technologijų srityje. Pavyzdžiu gali būti Švedijos miestai, kurie yra taip puikiai sutvarkę šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo sistemą, kad net importuoja šiukšles iš Norvegijos, norėdami palaikyti maksimalią perdirbimo apkrovą.

Kalbant apie geruosius pavyzdžius, verta atkreipti dėmesį į inovatyvias architektūros mokyklas ir institutus, tokius kaip MIT, Berkely, KTH, UCL, Aalto, IaaC ir t. t., kurie projektuodami miestus naudoja atviruosius duomenis. Duomenimis grįstas projektavimas – pirmasis žingsnis link dirbtinio intelekto, gebančio mums padėti numatyti ateities scenarijus ir žmogiškosios elgsenos tendencijas miestuose. Dirbtinis intelektas jokiu būdu nepakeis urbanistų ir architektų, tačiau gali palengvinti ir padėti mūsų kasdieniame darbe, projektuojant išmaniuosius ateities miestus, numatant pokyčius visuomenėje, suteikti daug vertingų įžvalgų būsimiems projektams, paliekant daugiau laiko pagrindiniam darbui – kūrybai.

Pietų Korėjos sostinės Seulo pavyzdys susijęs su nuolat perpildytų miesto šiukšliadėžių problema, kuri atrodė neįveikiama, nepaisant to, kiek kartų per dieną būtų surenkamos atliekos. Miesto savivaldybės pasirinko sprendimą – „Clean Cubes“ projektą, kuris per tris mėnesius pastebimai pagerino švarą miesto gatvėse. „Clean Cubes“ sprendimas apima šiukšliadėžių stebėjimą realiu laiku, kuris sumažino atliekų surinkimo išlaidas 83 procentais ir padidino perdirbimo lygį iki 46 procentų.

2015 m. Niujorko miestas pradėjo bendradarbiavimą su „DataKind“ bendrove, kad įvertintų visų naujų transporto tobulinimo projektų riziką. Atlikus atvirųjų duomenų analizę, komanda sugebėjo sukurti modelį, leidusį nustatyti gatvių pertvarkymo projektų efektyvumą. Tai leido Niujorko transporto departamentui numatyti aktyvių automobilių skaičių tam tikrose vietovėse tam tikru laiku, kad padėtų optimizuoti ir pagerinti eismo saugumą.

Lietuvos miestai taip pat sparčiai žengia į priekį išmaniųjų technologijų vystymo ir diegimo srityje. Galime pasidžiaugti, kad pandemijos metu Vilnius tapo pavyzdžiu pasaulio miestams, kaip galime naudoti atviras viešąsias miesto erdves ir dar daugeliu kitų skaitmeninių sprendimų, kurie kelia pasididžiavimą Lietuvos miestais.

Ar pandemija sustabdė ir miesto vystymąsi? Kaip ji jį pakeitė?

Linkolno universiteto mokslinėje konferencijoje skaičiau straipsnį apie tai, kaip pandemija keičia miestus. Pirmoji „Circa“ pandemija minima rašytiniuose šaltiniuose – dar III tūkst. m. prieš Kristaus gimimą. Remiantis archeologiniais tyrimais, pandemija kilo Hamin Mangha kaime, šiaurės Kinijoje. Būtent tokią vienintelę prielaidą daro archeologai, radę didžiulę masinę kapavietę. Vėliau istorijoje pandemijos kartojosi. XIV a. atsirado žodis karantinas. Šis žodis kilęs iš italų kalbos žodžių junginio quaranta giorni, reiškiančio 40 dienų, kurioms būdavo sulaikomi jūrininkai, atplaukę iš pandemijos paveiktų uostų į Veneciją. Kaip ir karai, taip ir didžiosios pandemijos kartojasi kas šimtmetį. Būtent praėjusio šimtmečio pradžioje Europoje siautėjo ispaniškojo gripo pandemija, kuri pasaulyje nusinešė beveik 50 milijonų gyvybių. Tuo pat metu ši pandemija paspartino technologijų proveržį, tarp jų ir telekomunikacijų srityje.

COVID pandemija, be visų liūdnų pasekmių, paspartino skaitmenizacijos proveržį. Tai paskatino miestus per trumpą laikotarpį skaitmenizuoti paslaugas, valdymą, o atsiradę nauji verslo modeliai užtikrino darbą ir paslaugų tiekimą mieste karantino apribojimų metu, padarė mūsų gyvenimą ganėtinai patogų. Tai atvėrė naujas galimybes nuotolinio mokymo, e. verslo, skaitmeninės kultūros ir kitose srityse. Tad galime tik spėti, kur toliau žengs miestai ir jų gyventojai.

Šiuo metu kartu su užsienio universitetų kolegomis, mokslininkais atliekame tyrimą skirtinguose Europos miestuose, siekdami nustatyti žmonių labiausiai naudojamas centrines miestų viešąsias erdves pandemijos metu ir tai, kaip keitėsi jų lankomumas nuo pandemijos pradžios. Yra atlikti keli panašūs tyrimai, tačiau juose dėl sudėtingo prieinamumo nebuvo naudojami skaitmeniniai vietos duomenys. Danijos Jano Gehlo architektų biuro atlikto viešųjų erdvių tyrimo metu natūrinių tyrimų būdu buvo stebimi žmonės viešosiose erdvėse prieš ir per pandemiją. Tokiems tyrimams gali pasitarnauti didieji duomenys (angl. big data) ir daiktų internetas (angl. IoT).

Išanalizavus surinktus duomenis galima matyti, kad pandemijos metu gyventojai mažiau lankėsi viešosiose erdvėse centrinėje miesto dalyje – ji ištuštėjo, o miesto ir priemiesčių atvirosios žaliosios erdvės (angl. open green space) ir regioniniai parkai išgyveno tikrą renesansą. Kai miestus sukaustė pandemija, mes išlindome iš savo susikurto socialinio burbulo ir pamatėme, kas yra vertinga. Atsisakius visko arba nieko neturint, galime pamatyti, kur buvo perteklius, kas iš tikrųjų yra svarbu. Mes supratome, kad galime dirbti nuotoliniu būdu, kad mokslas, studijos gali būti skaitmeninės, išsitrynė geografinės ir valstybių ribos, o vienintelis dalykas, kurio mums labiausiai trūko, yra bendravimas. Socializavimasis žmonėms yra būtinas, o šiam tikslui mieste naudojamos viešosios miesto erdvės ir visuomeniniai bei kultūros pastatai.

Taip pat pastebimi pokyčiai miestų funkcijose: tam tikros funkcijos ir paslaugos mieste buvo perteklinės, ne pirmo būtinumo, tad tiesiog natūraliai išnyko. Nekilnojamojo turto rinkoje pastebima „debutizacijos“ tendencija, kai šeimos įsigyja namus ir kotedžus priemiestyje su privačia žalia erdve, nes namai tapo darbo ir poilsio vieta.

Kokią miestų ateitį galime spėti? Kokiuose miestuose gyvensime ateityje?

Nesu tas žmogus, kuris nuspėja ateitį. Būdama optimistė, tikiu išmaniojo miesto idėja, dirbtiniu intelektu ir technologijomis, kurios suteiks patogumo mūsų gyvenimui. Ateities miestai dažnai vaizduojami su išmaniaisiais pastatais, išmaniuoju transportu, technologijomis, kurios per įvairias kameras ir sensorius rūpinasi tvaria aplinka ir gyventojų saugumu, taip prižiūrimi augalai, augintiniai ir pan.

Ateities miestuose žmonės gyvens tvarioje aplinkoje, kurioje technologijos padės maksimaliai perdirbti atliekas, taip mažinant sukaupiamą šiukšlių kiekį. Išmanieji miestai gamins ir naudos tvarią, žalią – saulės, vėjo, vandens – energiją, kuri šildys ir apšvies miestus, užtikrins išmaniojo miesto sistemų funkcionavimą. Visgi išmanusis miestas yra neįsivaizduojamas be išmaniosios, išsilavinusios visuomenės bei visiems prieinamų išmaniųjų paslaugų ir technologijų.

Reikėtų paminėti, kad Europos Sąjunga iki 2030 metų iškėlė ambicingus tikslus: iki 40 proc. sumažinti šiltnamio efektą ir išmetamųjų dujų kiekį; 32 proc. padidinti atsinaujinančios energijos išgavimą; bent 32,5 proc. pagerinti energijos efektyvumą. Iki 2050 metų Europos Sąjunga, siekdama tapti klimatui neutralia (angl. climate-neutral), sieks panaikinti iškastinį kurą naudojančių automobilių pardavimą visose bendrijos šalyse. Mes taip pat esame šiame žaliajame kelyje. Galbūt artimoje ateityje visiškai pereisime prie žaliosios energetikos, savaeigių elektrinių automobilių, kai nereikės privataus transporto, o bendro naudojimo automobilis reikiamu metu mus tiesiog nuveš iš taško A į tašką B.

Šiandien didžioji dalis technologijų ir investicijų yra sutelktos megapoliuose, tačiau nereikėtų pamiršti ir rečiau apgyvendintų miestų bei miestelių darnaus vystymo poreikio – juk nežinome, kas bus rytoj. Technologijos leidžia žmonėms pasirinkti gyvenimo ir darbo vietą pagal jų poreikius ir norus. Dažnu atveju tai yra mažesnio tankio miesteliai, vietovės, kuriose atsiranda didesnės galimybės kokybiškam gyvenimui bei verslo vystymui. Ši tendencija pastebima jau šiandien.

Ateities miestuose, išmaniosiose technologijose reikėtų įžvelgti ir potencialias grėsmes, kurias gali tekti suvaldyti. Kalbant apie jas, norėčiau rekomenduoti du dokumentinius filmus. Vienas jų yra „The Social Dilemma“, kuriame apie socialinių medijų įtaką mūsų gyvenimui kalba jų kūrėjai. Labai naudinga suprasti, kiek socialinės medijos yra svarbios, kas su jomis vyksta ir kokį poveikį jos mums turi. Kitas – praėjusių metų žmogaus teisių festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „iHuman“, kuriame dirbtinio intelekto kūrėjai kalba apie dirbtinio intelekto tobulėjimą, jo įtaką miestui ir žmonėms.

Sparčiai besivystant skaitmeninėms technologijoms, žmonės tampa lengviau pasiekiami, tačiau didėjantis socialinis atstumas lemia augantį pavieniai gyvenančių žmonių skaičių. Tai labai pastebima Japonijoje, Kinijoje ir kitose technologiškai išsivysčiusiose šalyse. Ši tendencija keičia miestus, jų visuomenes ir žmonių gyvą socialinį bendravimą. Tą puikiai iliustruoja mokslinės fantastikos kūrėjų filmas „Her“: čia žmogiško artumo trūkumą keičia bendravimas su dirbtiniu intelektu, tačiau tai netampa lygiaverte alternatyva.

Visgi tikiu, kad pasiteisins optimistinis scenarijus ir mes gyvensime miestuose, kuriuose bus patogu, lengva gyventi ir visi būsime įsitraukę į išmaniojo vystymosi procesą.