Finansinis raštingumas ugdomas jau vaikystėje

„Ar mes norime, kad vaikas mokėtų pinigus valdyti, ar kad jis jaustųsi finansiškai saugus? Kuris dalykas yra svarbesnis? Pinigų valdymas padeda šiek tiek saugiau jaustis, jei turi jų kažkiek susitaupęs, bet ypač dažnai pastebiu, kad nors žmogus tikrai moka elgtis su pinigais, vis tiek dar jaučiasi finansiškai nesaugus“, – įžvalgomis dalinosi MRU docentas, dr. R. Vosylis. Paklaustas, ar būtent tėvai išugdo vaikų finansinį raštingumą, ekspertas teigia, kad būna įvairiai, ir išskiria šios sąvokos skirtingą sampratą. Edukologams tai – žinios, gebėjimai valdyti savo pinigus, investavimo išmanymas ir palūkanų bei kitų dalykų supratimas. Psichologijoje daugiau kalbama apie gebėjimus, savireguliaciją ir savikontrolės teorijas, atskleidžiančias, kad žinios apie investavimą nėra tiek svarbios. Svarbiau, ar žmogus apskritai moka planuoti savo finansus, juos nagrinėti, atidžiai stebėti išlaidavimą ir planuoti ateitį. Kai kurie tėvai tikslingai ruošia vaiką valdyti finansus, kiti – ne. R. Vosylis teigia, kad tikrai yra tokių šeimų, kurių strategija – „mes imkime ir nutraukime finansinę paramą“, tegu vaikas pats užsidirba, ir šie tėvai mano, kad tai tikrai turėtų jam/jai padėti išmokti gyventi savarankiškai. Tėvai tokiu būdu „išstumia vaiką iš valties“ ir dabar jis/ji pats turi plaukti. „Tenka pripažinti, kad iš tikrųjų – būtent taip daug kas „išmoksta plaukti“. Problema, kad ne visi išmoksta – o tai turi labai skaudžių pasekmių“, – atkreipia dėmesį MRU ekspertas.

Finansinio nesaugumo jausmas

Ištęstiniai Amerikoje atliekamų tyrimų rezultatai rodo, kad tėvų ankstyvas „išstūmimas iš valties“ skatina jaunuolius labai greitai išmokti rūpintis savo pinigais, planuoti, taupyti. Kai kurie būtent tik taip ir išmoksta valdyti savo finansus, turtą bei jaustis saugiai. Vis dėlto, kartais pasireiškia ir stiprios neigiamos psichologinės pasekmės – jaunuoliai patenka į ilgalaikę finansinio nesaugumo būseną. Neturėdamas užnugario jaunuolis išmoksta „valdyti pinigus“, bet kartu išsiugdo ir finansinio nesaugumo jausmą, kuris dažnai tęsiasi ir toliau, net kai pinigų tikrai yra pakankamai – vis dar abejojama dėl savo ateities ir dėl finansų.

R. Vosylis tokių realių pavyzdžių pastebi ne tik iš tyrimų, bet mato ir gyvenime. Kai kurie asmenys, net dirbdami ir studijuodami –  būdami finansiškai nepriklausomi  – jaučiasi nesaugūs. Net jei ir turi nemažai santaupų, šis nesaugumas pasireiškia tuo, kad sunku sau leisti atsipalaiduoti bei kažką nusipirkti.

Kur yra ta riba?

„Pasakyti, kur tiksliai ta riba, – labai sunku, šeimos nepaprastai skirtingos“, – teigia R. Vosylis. Vienos daug uždirba ir galbūt apskritai problemų nekyla, kai vaikai per daug išlaidauja. Kitas šeimas, jei sunkiau verčiasi, gali erzinti išlaidavimas „visokiems niekučiams“. Pašnekovas pataria nei vienu, nei kitu atveju neiti į kraštutinumus. Pirmiausia, MRU ekspertas rekomenduoja – nereikia visiškai akimirksniu nutraukti finansinio vaikų rėmimo. Antra, nereikia suteikti finansinės paramos be jokių ribų. Stebima tendencija – yra nemažai jaunuolių, kuriuos tėvai remia visiškai neatsižvelgdami į jų išlaidavimus, nes tiesiog turi sukaupę tam tikrą sumą pinigų ir duoda tiek, kiek mano, kad vaikams reikia. R. Vosylis pabrėžia ir privalumus, kad tokių tėvų vaikai ilgiau lieka šeimoje, o tėvai stipriai nesusiduria su „tuščio lizdo sindromu“. Bet kai vaikai išsikrausto, ir jei tėvai nesaugiai jaučiasi dėl situacijos ir šeimos pokyčių, dažnai stengiasi vaiką išlaikyti priklausomą, rūpinasi, dalyvauja vaikų gyvenime dar labai ilgai. Tai irgi kraštutinumas, slopinantis vaiko savarankiškumą, ypač finansų valdymo klausimais. MRU ekspertas pataria, kad svarbi ne konkreti suma, o ribos ir taisyklės. Reikia nustatyti ir nuosekliai laikytis ribų – tėvai gali reguliuoti įprastą finansų pervedimą ir taisyklių laikymąsi. Jeigu susitarta dėl tam tikros sumos, ji turi būti abipusiškai sutariama.

Studentės patirtis

Studentė E. Riaukaite dalinasi savo patirtimi, kad dvyliktoje klasėje ji vis dar nebuvo nusprendusi nei kur studijuoti, nei ar išvis tęsti mokslus po mokyklos. Ji nenorėjo studijuoti nežinodama, ko tiksliai nori, nes tokiu būdu iššvaistomas laikas ir lėšos. Pasitarusi su tėvais nusprendė keliauti ir suprato: nebus taip, kad tėvai duos pinigų kelionėms. Pusę metų apkeliavusi Europą pigiausiais skrydžiais ir autobusais suvokė, kad trūksta užtikrintumo dėl ateities. „Tuomet supratau, kad tikrai norėčiau mokytis“, – sako E. Riaukaitė.

„Kai tėvai atsisakė remti finansiškai – nebuvo jokių nuoskaudų. Labai seniai mus su broliu mokė, kad jeigu kažko norime iš savo „norų sąrašo“, tai patys turėtume taupyti ir nusipirkti. Tuomet nebuvo sunku susitaupyti, nes seneliai per gimtadienius ar per Kalėdas padovanodavo tam tikrą pinigų sumą. Vieni vaikai susitaupo ir išleidžia didesniam pirkiniui, o kiti tikriausiai išleidžia „penktadienio“ skanėstams.  Tai nebuvo tėvų piktas atsisakymas, tiesiog: „Ema, ar tu supranti, kad jeigu tu renkiesi nestudijuoti, mes tau neduosim pinigų kelionėms ar pasivaikščiojimams“, – pasakoja E. Riaukaitė.

Optimalus sprendimas, teigia R. Vosylis, priklauso nuo to, kiek šeima pinigų gali leisti, ir kiek vaikui jų reikia. Jei šeimai sunku teikti ilgalaikę paramą, be abejo, geriau mažinti ir visgi reikia kalbėti su jaunuoliu apie darbinės karjeros pradžią. Jei gali ilgiau remti ir tai nesukelia tėvams papildomų įtampų dėl finansinės padėties, ji gali būti naudinga. Finansinė parama dažnai traktuojama neigiamai, esą tuomet jaunuoliai nesavarankiški. Tai – šiuolaikinė realybė, ji būtina, kad jaunuolio gyvenimas ilgainiui pasisuktų teigiama linkme ir galimybė investuoti daugiau į save, o studijuodamas jis mokosi, ugdosi.

Visą „Tėvų kanalo“ laidą rasite:

Spotify (nuoroda) I Youtube (nuoroda)