Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Objektinio meno studijų programos I kurso studentė Daiva Kupstienė interviu pasakoja apie pasirinktas studijas, išnaudojamas tarptautines galimybes, įgyvendinamą svajonę, o taip pat išduoda paslaptį apie atrastą savo arkliuką.
Ne retai žmonės renkasi studijų kryptį galvodami apie ateities karjerą. Kas Jus paskatino pasirinkti Objektinio meno studijų programą?
Tai buvo mano jaunystės svajonė. Po vidurinės mokyklos norėjau stoti į šią studijų programą, bet tėvai buvo prieš, sakė, kad menininkas – ne amatas. Paklausiau jų nuomonės, baigiau kirpėjos specialybę. Dirbu kirpėja iki šiol, šis darbas man labai patinka, bet jaunystės svajonė niekur nedingo. Po 35 metų atėjo laikas įgyvendinti tai, ką norėjau padaryti baigusi vidurinę mokyklą. Sulaukiau didelio palaikymo iš dukros Paulos Kupstaitės, kuri Kauno kolegijoje studijuoja Dailės konservavimo ir restauravimo studijų programos II kurse. Taip pat mane pastūmėjo lektorė Lolita Grabauskienė, su kuria teko susipažinti pleneruose. Be to, ne vienerius metus kaip KIGSA (Kirpėjų ir grožio specialistų asociacija) atstovė dalyvauju Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto organizuojamame mados renginyje „Apkalbos“. Buvo laikas, kai galvojau, kad būsiu tik kirpėja, aš ne menininkė, bet po to vėl išlindo mintys, kad negaliu būti užsidariusi, man reikia meno. Dabar, kai studijuoju, viduje atsirado ramybė, harmonija, nes paklausiau savo širdies ir esu savo vietoje.
Studijuoti dalyką, kuris tikrai įdomus ir įtraukia, motyvuoja siekti daugiau. Kas Jus žavi Objektinio meno studijų programoje?
Žavi VISKAS. Objektinio meno studijų programoje yra keturios specializacijos: stiklo objektų kūrimas ir restauravimas, keramikos objektų kūrimas ir restauravimas, odos objektų kūrimas ir restauravimas, tekstilės objektų kūrimas ir restauravimas. Negaliu išsirinkti vienos krypties. Prisiliečiu prie stiklo – man gerai, paimu tekstilę – patinka, imuosi keramikos – sekasi, pažindinuosi su oda – noriu dirbti su ja. Visose specializacijose dirba kompetentingi, įkvepiantys dėstytojai. Patinka viskas, sunku apsispręsti. Stojau svarstydama apie odą, bet supratau, kad visos kryptys labai įdomios, o kitame semestre jau reikės pasirinkti specializaciją, tad laukia iššūkis.
Studento motyvacijai mokytis turi įtakos ne tik vidinis nusiteikimas, bet ir aplinka. Kaip vertinate ryšį su dėstytojais?
Labai gerai. Visi dėstytojai nuostabūs, labai kompetentingi. Kiekvieną labai vertinu ir gerbiu už jų žinias, technikas, gebėjimą perduoti patirtį. Vertinu, kad kiekviename žingsnyje, prireikus pagalbos, galiu drąsiai kreiptis į akademinį personalą ir žinau, kad man padės. Jie labai palaikantys, padedantys, skatina išlaisvėti. Jaučiu, kad artimesnis ryšys su dėstytoju padeda geriau įsisavinti to dalyko žinias, nes kuo šaltesnis dėstytojas, tuo tolimesnis tas dalykas darosi ir sunku mokytis.
Jūsų grupės draugai įstojo tik baigę mokyklą. Kaip Jūs jaučiatės dėl amžiaus skirtumo?
Gerai. Jaučiuosi kaip mama. Rūpinuosi jais, skatinu, kad mokytųsi, atliktų darbus, liepiu visur dalyvauti, kad iš studijų pasiimtų geriausią, ką gali. Manau, užmezgėme artimą ryšį ir palaikome vieni kitus.
Kiekvienas žmogus turi skirtingą įkvėpimo šaltinį. Kas jus skatina kurti paveikslus? Kaip parodų organizatoriai atranda Jus?
Parodose dalyvauju nuo 2009 m., kai mokiausi A. Martinaičio dailės mokykloje. Kai lankiau studiją „Antaniniai obuoliai“ man kilo noras daryti kažką daugiau ir pradėjau pati organizuoti plenerus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kad kuo daugiau menininkų galėtų parodyti savo darbus, kad ne tik žinomų, bet ir nežinomų menininkų pavardės būtų išgirstos plačiau. Norėjau skleisti meną, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, ką mes darom, ką veikiam. Vis dar organizuoju plenerus kiekvieną vasarą ir žiemą, kad menininkai užsisklendę nesėdėtų tik namie, o galėtų išsilaisvinti, viešai kurti. Mano organizuojami plenerai turi tęstines parodas skirtingose miestuose, kad kuo daugiau žmonių iš skirtingų regionų pamatytų menininkų darbus. Noriu, kad mano meno kelias atvertų kelius ir kitiems. Esu organizavusi ne vieną plenerą, todėl užmezgiau daug kontaktų, iš kurių sulaukiu pakvietimų į jų organizuojamas parodas, tad daugiausia darbų sukuriu pleneruose, nes namuose ne visada užtenka laiko kurti. Nors organizuoju plenerus ir tapau ne vienerius metus, bet kiekvieną dieną mokausi iš Menų akademijos dėstytojų. Jie turi daug patirties, puikiai išmano technikas, žino profesinę terminologiją, ko, pajaučiu, man trūksta.
Galbūt planuojate suorganizuoti Kauno kolegijos plenerą?
Taip, su Menų akademijos vadovu Luku Alsiu planuojame vasaros gale padaryti Menų akademijos skirtingų studijų programų I kurso studentų plenerą. Noriu, kad Objektinio meno ir Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo studijų programų studentai turėtų dar vieną erdvę, kurioje galėtų kurti. Kadangi pastarosios programos turi tapybos dalyką, tai būtų puiki galimybė patobulinti gautas žinias, įgūdžius. Po to planuojame daryti tęstinę šių darbų parodą, o stiprūs darbai galės keliauti ir į kitų menininkų organizuojamas parodas. Taip pat norisi pagerinti studentų emocijas: galbūt kažkas jaučiasi vienišas, tad siekiu, kad pleneras įkvėptų, suteiktų daugiau vilčių ir motyvacijos studijuoti. Tikiuosi, kad šis pleneras padės sustiprinti studentų tarpusavio bendrystę, o baigus studijas išliks kaip šiltas prisiminimas.
Žvelgiant į Jūsų kūrinius norisi iškoduoti tarsi paslėptus elementus, įžvelgti objektus, kurie nėra akivaizdūs. Ar Jūsų tapyboje vyrauja abstrakcija? Kaip susidomėjote ja?
Taip, pas mane vyrauja abstrakti tapyba, šiek tiek ekspresionizmo. Ši kryptis atėjo pabaigus Kauno A. Martinaičio dailės mokyklą ir pabuvus dailininko Antano Obcarsko tapybos studijos „Antaniniai obuoliai“ užsiėmimuose Kaune. Čia tapydavom pagal skirtingus menininkus, kad suvoktume, kas yra tikrasis menas. Ten tapiau abstrakcijas ir labai susidomėjau, patiko. Supratau, kad abstrakcijos nėra tik paikos pleckionės. Tam, kad jas nutapyti, reikia turėti profesionalių žinių, suprasti, kur turi būt gylis, o kur jo nereikia ir pan. Abstrakti tapyba man duoda išlaisvėjimo, įdomumo, subtilių įžvalgų. Žmonės jau atskiria mano braižą.
Norint įgyti naujų žinių, užmegzti tarptautines pažintis, aplankyti naujus miestus ir pažinti kitų šalių kultūras reikia derinti studijas ir keliavimą. Ar studijuojant Objektinio meno studijų programą teko pasinaudoti tarptautinėmis galimybėmis?
Taip, dabar pasinaudojus Erasmus+ programa, keliausiu į Lenkiją, kur vyks tarptautinis pleneras. Su Objektinio meno studijų programos visa grupe vykome į trumpalaikę praktiką Italijoje. Esu dalyvavusi Švedijos, Italijos, Indijos pleneruose. Visi labai skirtingi, tad labai įdomu ir vertinga išbandyti tarptautines galimybes, susipažinti su kitomis kultūromis. Džiaugiuosi, kad Kauno kolegija sudaro tam tinkamas sąlygas.
Ne retai žmonėms kyla baimių studijuoti. Su kokiais iššūkiais susiduriate Jūs studijuodama Kauno kolegijoje?
Mokslai yra įdomūs, bet sugebėti juose išbūti, laiku atlikti visus darbus yra iššūkis, todėl reikia atsakingai planuoti laiką. Streso sukelia egzaminai, bet ramina žinojimas, kad tai yra mokymosi proceso dalis ir esu institucijoje, kurioje klaidos yra priimamos. Be to suvokiu, kad egzaminas yra labai gera pamoka, nes judu į priekį, augu, mokausi iš klaidų, su kiekvienu atsiskaitymu patobulėju, išdrąsėju. Stengiuosi pozityviai žvelgti į padarytas klaidas – pagalvoti, kad gal mano atsakymas prajuokino dėstytoją ir pakėlė jam nuotaiką, suteikiau džiaugsmo. Ir šiaip kiekvieną dieną einu kaip į egzaminą, nes praėjo daug metų po pirmųjų mokslų – mokymo sistema pasikeitusi, atsiskaitymai kitokie, reikia vėl ugdyti mokymosi įgūdį, kas įstojusiems iškart po mokyklos yra lengviau. Nepaisant to, atėjus į Menų akademiją nesinori išeiti – jaučiuosi kaip namie, norisi kuo daugiau kurti, darbų padaryti.
Yra posakis, kad laimingo gyvenimo paslaptis – dirbti mėgstamą darbą, tačiau šiandien karjeros galimybės yra labai plačios, todėl ne visada lengva išsirinkti studijų kryptį. Ar rekomenduotumėt studijuoti Kauno kolegijoje?
Žinoma! Aš jau dabar skatinu savo aplinkinius, kurie nebaigė aukštosios mokyklos, dirba eilinį darbą tik dėl pragyvenimo, o ne dėl svajonės įgyvendinimo, studijuoti Kauno kolegijoje, nes čia yra be galo daug pasirinkimų, specialybių nuo dantų technikų iki inžinierių, dirba savo sričių profesionalai.
Dažnai asmenys pasirinkdami tam tikrą studijų kryptį siekia savirealizacijos. Ar Jūs atrandate savo arkliuką Objektinio meno studijų programoje?
Tikrai taip. Kiekvienoje specializacijoje (stiklas, keramika, tekstilė, oda) atrandu po savo mažą arkliuką – kas džiugina, nes vilioja „pakinkyti visus arkliukus“ į vieną vežimą ir keliauti į neatrastus tolius.
