Tarptautinės mokytojų dienos proga siūlome paskaityti straipsnį apie nuostabią mokytoją, mylimą ir gerbiamą mokinių. Straipsnis publikuotas žurnale „Kuo būti“. Šiame žurnale rasite daugiau straipsnių apie įvairias profesijas.

Svarstė tarp žurnalistikos ir mokytojos profesijos

Geografijos mokytoja Sigita Dijokienė dirba dviejose Kauno gimnazijose – „Saulės“ ir KTU gimnazijoje. Mokytoja-ekspertė neapsiriboja vien darbu mokykloje, ji taip pat rašo geografijos vadovėlius įvairių klasių moksleiviams, veda kolegoms seminarus. Nors apie šią profesiją S.Dijokienė svajojo dar vaikystėje, tačiau kai reikėjo apsispręsti kur stoti, būsimoji pedagogė buvo sudvejojusi.

„Abejonės buvo gana įdomios – tarp žurnalistikos ir mokytojo profesijos. Nors nuo mažumės galvojau apie darbą su vaikais – vaikų darželyje arba mokykloje. Kai pirmaisiais metais neįstojau į žurnalistiką, grįžau į savo mokyklą ir ten dirbau pionierių vadove, šokių mokytoja, orientacinio sporto trenere, žodžiu, išbandžiau save visapusiškai ir tada nebeliko jokių abejonių dėl pasirinkimo“, – džiaugėsi teisingą kelią pasirinkusi mokytoja.

O kokio dalyko tapti mokytoja pedagogikos studentei taip pat nekilo abejonių – ji buvo kalnų turizmo „fanė“, todėl nedvejodama pasirinko geografiją. Pedagogei teko išbandyti ir valdininkės kėdę – ji dirbo Kauno apskrities Švietimo skyriuje vyriausiąja specialiste, buvo atsakinga už socialinius mokslus.

„Visuomeninis darbas mane lydi visą laiką, daugiau kaip 20 metų esu Kauno miesto geografijos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė, tačiau aš geriausiai jaučiuosi klasėje. Jau studijų metais pajutau, kad esu ten, kur ir mano vieta“, – švytėdama sakė geografijos mokytoja. 

Mokytojas – tai ir aktorius, ir dailininkas, ir psichologas

– Ką reiškia būti mokytoju? Ir kuo ši profesija patraukli?

– Mokytojas yra išimtinai laimingas žmogus, nes jis visą laiką būna tarp vaikų.

Mokytojas išsiskiria tuo, kad kiekviena diena, kiekviena minutė yra nauji atradimai ir nauji sprendimai, kurių negali numatyti ir susiplanuoti. Nors kiekvieną dieną darbus planuoju, iš anksto pasiruošiu kaip vesiu pamoką, tačiau atėjus į klasę, labai dažnai, pasižiūrėjus į vaikų akis, planai pasikeičia ir viską tenka pergalvoti iš naujo. Mokytojo yra tokia specialybė, kuri reikalauja visapusiškos asmenybės ir suvokimo.

Kasdien matai daugelį akių, kurios į tave žiūri ir laukia: vienos iš jų verkiančios, kitos – besišypsančios, ir kiekvienam turi atrasti reikiamą žodį, kartais tenka ir balsą pakelti, neretai – paglostyti ar paguosti.

Žinoma, kartais suskausta širdį, kai atėjus į pamoką pradedi eilėmis apie Lietuvą, o galiniame suole išgirsti kikenimą. Todėl mokytojas pirmiausia yra aktorius, nes jis turi vaidinti. Mokytojas kartu yra ir dailininkas – jis atsistojęs prieš klasę tapo paveikslą. Ir turi tapyti jį šviesiomis spalvomis. Taip pat mokytojas turi būti ir psichologas. Tai turbūt pats svarbiausias dalykas.

Monotoniškas mokytojas vaikams neįdomus

– Kokia jūsų darbo diena? Ar pasibaigus pamokoms galima uždaryti mokyklos duris ir pamiršti apie darbą?

– Atėjus į mokyklą, tik pravėrus jos duris, aš palieku viską, kas negera, už durų. Nors kartais ir kraujuoja širdis, ir ašaroja akys – viską palieku už durų. Svarbiausia yra pamoka – įdomiai ją pravesti, sudominti vaikus, rasti atsakymus į jų užduotus klausimus.

Baigus pamokas, mano darbo diena dažniausiai tuo nepasibaigia. Jei nevedu seminaro ir neturiu užsiėmimų su savo kolegomis, tai grįžusi namo sėdu ir rašau. Esu kelių vadovėlių, mokymosi priemonių autorė. Kartais pasitaiko ir taip, kad leidyklos terminai spaudžia priduoti knygą, tai tenka pamiegoti porą valandų ir vėl eiti į darbą. Knygų ir vadovėlių rašymas man suteikia didelį malonumą.

Jei nerašau, tada ruošiuosi pamokoms. Nes monotoniškas mokytojas mokiniams neįdomus. O kai mokytojas tampa nebeįdomus, tuomet ir vaikai tampa sunkūs, nebeįmanoma pasiekti gerų rezultatų.

– Kaip vyksta jūsų geografijos pamokos?

– Mokytojas turi domėtis viskuo. Nors ir nemėgstu televizoriaus, tačiau iš ryto būtinai pasiklausau bent jau žinias iš kelių šaltinių. Mano tokia specialybė – geografija, kur socialinė ir politinė dalis yra ypač dinamiška. Turiu sekti situaciją ir domėtis viskuo, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Mirus Šiaurės Korėjos prezidentui, jau kitą dieną pamokų metu apie tai diskutavome su vaikais, kokia yra susidariusi politinė situacija Pietų Korėjoje, kaip elgiasi Japonijos ministras pirmininkas. Įvykus žemės drebėjimui ar praūžus cunamiui bet kuriame pasaulio kampelyje, aš turiu apie tai kalbėtis su mokiniais. 

Žodžiu, turiu gyventi su šia diena, viskuo domėtis ir visa tai perteikti pamokų metu. Vaikai turi gauti informaciją ne tik iš žiniasklaidos, kur dažniausiai pateikiamos negatyvios naujienos pirmuosiuose puslapiuose. Aš turiu tame negatyve rasti pozityvą. Čia yra labai svarbu.

Per geografiją aš galiu prisiliesti ir prie kalbos, ir prie etninių dalykų, ypatingai prie kultūros, religijos, dvasinių vertybių, ką mes dažnai gyvenime pamirštame. Kažkodėl dauguma galvoja, kad parodžius kalnus, geografija tuo ir pasibaigia.

Iš tikrųjų geografija yra labai plati ir sudėtinga sritis. Visų pirma – tai priežasties ir pasekmės ryšio numatymas. Ir jei aš išmokysiu vaikus visada sau atsakyti į klausimą „kodėl?“, tada aš pasieksiu rezultatą. Nes dažnai mes apskritai gyvenime prabėgam paviršiumi, nepagalvodami „kodėl“.

Apima liūdesys parašius blogą pažymį

– Mokytojo pareiga ne tik išmokyti, bet ir vertinti vaikų žinias. Ar sunku parašyti blogą pažymį?

Dabar aš jau subrendau. Pradžioje parašiusi vaikui blogą pažymį aš verkdavau. Grauždavausi, apimdavo liūdesys, nes galvodavau, gal aš kažką ne taip padariau. Nors ir šiandien aš kartais būnu per daug gera šiuo klausimu (šypsosi). Dabar vaikai yra labai užsiėmę, todėl būna dėkingi už supratingumą. Nors, kita vertus, jie moka ir pasinaudoti situacija.

– Ką galėtumėte patarti moksleiviams, norintiems tapti mokytoju?

Mokytojo darbas reikalauja neeilinių pastangų, atsidavimo ir energijos. Šią profesiją galėčiau apibūdinti kaip vieną iš tų, kurioms reikia turėti pašaukimą. Ir būtina mylėti vaikus. Žmogus, man yra iš didžiosios raidės.

Galvojantiems tapti mokytoju, taip pat reikia didelio noro kaupti žinias, nuolat mokytis, tobulėti, eiti pirmyn. Reikia ir ištvermės, kantrybės, savitvardos, pakantumo. Vaikai labai meistriškai moka išvesti iš pusiausvyros, iškrėsti įvairių eibių, ir jei mokytojas nemokės susitvardyti, jis praras autoritetą mokinių akyse. Kiekvieną akimirką mokytojas turi sugebėti priimti teisingus sprendimus, o neretai ir nuryti kartėlį su šypsena veide.

Darbas tarp vaikų mokytojui neleidžia pasenti

– Kas labiausia jums patinka mokytojo darbe?

Smagiausia šiame darbe – būti apsuptam mokinių. Bendrą kalbą galimą rasti su kiekvienu vaiku, nesvarbu kokio jis amžiaus. Nors šiuo metu aš dėstau tik vyresnių klasių mokiniams– gimnazistams.

Gimnazistai yra labai motyvuoti, gebantys dirbti savarankiškai, jiems gimsta labai daug klausimų Kuo klasėje daugiau „kodėlčiukų“, tuo yra įdomiau dirbti. Tai nė trupučio nevargina, priešingai, priverčia daugiau dirbti ir tobulėti patį mokytoją.

Šiandien manyčiau, mokyklose dirba savo darbą mylintys žmonės. Nes tie, kurie nemylėjo mokytojo darbo, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę išėjo į verslą ar kitą sritį. Visi šiandien dirba tie, kurie iš tikrųjų savo širdyje nešioja gėrį ir grožį.

Dar vienas privalumas dirbti mokytoju – kad visą laiką esi jaunas ir būni tarp vaikų, pasisemi iš jų gerumo. Todėl mokytojas visą laiką yra laimingas.

– Kaip ir kiekviena profesija, taip ir mokytojo, juk turi trūkumų? Kokie minusai pasitaiko jūsų darbe?

Labiausiai nepatinka neteisingas visuomenės požiūris į mokytoją, ši profesija yra nepelnytai nuvertinta. Išties mokytojo profesija yra viena tauriausių ir reikalingiausių. Kiekvieną žmogutį mokytojas lydi nuo vaikystės, visais pažinimo ir brandos etapais, formuojantis asmenybei. Daugelis pamiršta labai paprastą dalyką – kas jie būtų be mokyklos?

Galbūt šeimos nariams atrodo, kad mokytojo darbas yra nesibaigianti rutina, dėl to, kad mokytojas neskaičiuoja darbo laiko valandų. Mintys ir darbai nuo ryto iki vakaro yra susieję su mokykla.

Žinoma, pavargsta ir mokytojas, bet nuovargis nublanksta, kai pagalvoji, kad kitą dieną vėl eisi į tuos „antruosius“ namus, kuriuose tau gera. Net vasaros atostogų metu jau rugpjūčio pradžioje aš būnu pasiilgusi mokyklos.

Darbo diena – nenormuota

– Ar pakankamai finansiškai įvertinamas mokytojo darbas?

Iš esmės mokytojo darbas šiais laikais nėra gerai finansiškai įvertintas. Nors deklaruojama, kad mokytojai daug uždirba, tačiau kiti dirba normuotą darbo dieną, o mokytojo darbo diena – nenormuota. Mes dirbame ypatingomis sąlygomis.

Kaip gerą pavyzdį galiu pateikti Japoniją. Mane labiausiai nustebino, kad ten mokyklose dirba labai daug vyrų. Pagrindinis motyvas – tai atlyginimas, kuris prilygintas aukščiausiam valdininko koeficientui. Mokytojas uždirba daug daugiau nei inžinieriai, o už kai kurių specialybių atstovus net dešimt kartų daugiau. Taip pat ten mokytojo profesija yra prestižinė ir labai gerbiama.

Šiuo metu Lietuvoje mokytojo atlygis kaip ir pakankamas tam, kad galėtum nusipirkti naują knygą ar vieną kartą per mėnesį apsilankyti teatre. Automobilio ar namo iš mokytojo atlygio nenusipirksi, o už atostoginius ar sutaupytus litus gali sau leisti apsilankyti užsienio kurorte ar išvykti į pažintinę kelionę. Beje, mokytojo atlyginimas priklauso nuo mokytojo kvalifikacijos, kuri keliama kas penkeri metai, pedagoginio darbo stažo.

– Ar būtent tokį ir įsivaizdavote mokytojos darbą, kokį šiandien dirbate?

– Taip, būtent taip ir įsivaizdavau šį darbą – įdomų, nenuspėjamą, teikiantį gerų emocijų ir priverčiantį neužsibūti vienoje vietoje, skatinantį nuolat tobulėti. Jei tektų atsukti laiką atgal, vis tiek rinkčiausi tą patį. Nesigailiu nei viena diena, nei viena minute praleista mokykloje.

Straipsnis iš žurnalo „Kuo būti“. Šiame žurnale rasite daugiau straipsnių apie įvairias profesijas. 

 

Kur stoti