Karjeros pobūdis ar užimamų pareigų lygis savaime nėra gero gyvenimo garantas. Tyrimai rodo, kad laimingesni tie, kurie dirba mėgstamą, artimą širdžiai, atitinkantį jų vertybes darbą, skelbia žurnalas „Savaitė šeimai“.

„Malonumą teikianti veikla gali kompensuoti  neigiamą jausmą, kai gaunamas menkas atlyginimas ar netenkina darbo vieta (nepakankamai gražus biuras, toli vykti į darbą), nemieli kolegos. Manau, pašaukimas yra galinga jėga, ji veda žmogų pirmyn.

Jei jaunuolis ar jo artimieji gebės atpažinti jauno žmogaus įgimtus talentus bei polinkius ir juos toliau ugdys ir plėtos, tokie moksleiviai turės visas galimybes pasiekti aukštumų savo profesinėje srityje“, – tvirtina Kauno technologijos universiteto (KTU) Karjeros centro vadovė dr. Jolanta Kavalė.

Kitaip tariant, mūsų karjera yra mumyse, tad, anot pašnekovės, pokalbį apie profesijos ir studijų krypties pasirinkimą vertėtų pradėti nuo savo talentų atpažinimo. Tam reikia prisiminti įvairias gyvenimo situacijas, pagalvoti, kokia veikla domina, kurioje srityje labiausiai sekasi, sulaukiama pagyrimų ir prašymo jiems padėti. Koks užsiėmimas nėra mėgstamas, kokios pamokos patinka ir nepatinka mokykloje. Taip pat pasvarstyti, kokie aplinkiniai žmonės ir profesijų atstovai įkvepia, koks tapti norėtų jis pats.

Sugrįžimas į tikrovę

Ar nepavojinga pernelyg įsisvajoti? Juk darbo rinka diktuoja savo taisykles. Karjeros konsultantė sutinka – taip, reikia atkeipti dėmesį ir į darbo rinką.

„Ypač jei polinkis yra toks, kurį sunku realizuoti gimtajame mieste ar šalyje, kurioje norima gyventi. Pavyzdžiui, noras studijuoti egzotiškas profesijas ar naujas profesijas daro specialistą išskirtinį. Tikrai puiku būti vieninteliu egiptologijos ar branduolinės medicinos specialistu šalyje.

Tačiau reikia iš anksto numatyti, kaip savo įgytą kvalifikaciją pritaikysime darbo pasaulyje, ar bus galimybių dirbti tame mieste, kuriame planuojame įsikurti. Jei ne, reikėtų nusiteikti, kad darbo galimybių teks ieškoti ilgesnį laiką, dar studijuojant kreiptis į potencialius darbdavius arba planuoti karjerą ne  Lietuvoje“, – atsižvelgti į aplinkybes pataria specialistė.

Pašnekovė priduria, kad lygiai taip pat reikėtų susikurti įsidarbinimo planą, jei renkamasi iš labai populiarių profesijų.

„Jei darbo rinkoje yra tam tikros srities specialistų perteklius, tikėtina, kad reikės labiau pasistengti, norint išsiskirti iš minios tokios pačios kvalifikacijos profesionalų. Be to, didelė konkurencija neleis tikėtis labai solidaus atlyginimo“, – atkreipia dėmesį J. Kavalė.

Ieškant kompromiso

Nors nemokamų studijų vietų yra, bet jų užtenka ne visiems. O kai kuriose srityse jų labai mažai. Jei jaunuolio šeima neturi pinigų sumokėti už studijas, gal geriau rinktis nors ir mažiau trokštamą, bet tą programą, į kurią realu patekti? Arba, užuot brovusis į universitetą su mažesniais balais, pasirinkti studijas kolegijoje?

„Deja, norai gali neatitikti galimybių. Ne tik finansinių, bet ir susijusių su gyvenamąja vieta, su moksleivio mokymosi rezultatais, jo sveikata, šeimos situacija. Kuo geresnis universitetas, kuo aukštesnė studijų kokybė, tuo didesnė diplomo vertė. Reikia pripažinti, kad egzistuoja aukštos kokybės studijos ir studijos, kurios yra tik formalumas. Tačiau ne kiekvienas abiturientas turi galimybių įstoti į gerą universitetą.

Reikėtų įvertinti, kokius kompromisus galima daryti, kas ir dėl ko bus aukojama, kokie lūkesčiai bus įgyvendinti. Verta pasidomėti, kokios išorinės pagalbos galima prašyti: kokios galimybės imti studijų paskolą, gauti stipendiją“, – žvelgti plačiau skatina J. Kavalė.

Sekti autoritetais, bet ne reklama

Anot KTU Karjeros centro vadovės, viena dažnesnių moksleivių klaidų – aklas sekimas kitų žmonių pasirinkimu.

„Moksleiviai renkasi tokias pat studijas kaip jų geriausias draugas arba draugė, kaip brolis ar sesuo. Arba į tam tikras studijas pastūmėja tėvai, neatsižvelgdami į moksleivio norus nei įgimtus polinkius. Tikriausiai nevertėtų per daug pasikliauti ir reklama. Kiekviena profesinio rengimo mokykla stengiasi privilioti stojančiųjų, todėl reikėtų įsigilinti, kas slypi už reklaminio lankstinuko, paskaityti studijų programų aprašymus, pasikalbėti su jau studijuojančiais toje įstaigoje“, – sako J. Kavalė.

Pašnekovės manymu, nereikėtų pasikliauti profesijos populiarumu ir prestižu renkantis savo karjeros kryptį. Jei populiaru studijuoti teisę ir pusė klasės draugų nusprendė pasukti šia kryptimi, nereiškia, kad tai tinkamiausia profesija man. Nors programuotojų ir įmonių vadovų atlyginimas didžiausias Lietuvoje, tai taip pat dar nereiškia, kad galiu ir noriu tapti programuotoju ar įmonės vadovu.

Profesijos prestižas, anot J. Kavalės, yra svarbus, kai norima pasigirti giminaičiams ar kaimynams, bet kai teks kasdien vaikščioti į darbą ir daryti ne tai, apie ką visą laiką svajojome, tai nėra geras pasirinkimas.

Užsienio mados

Karjera nėra tai, kas moksleivio laukia ateityje. Ji prasideda jau čia ir dabar. Štai kodėl svarbu išbandyti kuo daugiau veiklos sričių, patirti, ar jos teikia džiaugsmą, savanoriauti.

„Daugelyje šalių moksleiviai privalo atlikti mokyklinę praktiką. Pavyzdžiui, Vokietijoje moksleivių praktika trunka keletą savaičių, jie pirmą kartą išmoksta savarankiškai kreiptis į įmonę, parengti savo gyvenimo aprašymą, prisistatyti, susitarti dėl praktikos laiko. Tai yra vertinga patirtis“, – įsitikinusi specialistė.

„Pasimatuoti“ profesiją vis labiau norima ir Lietuvoje. Vis daugiau abiturientų pradžių renkasi ne studijas, o vyksta padirbėti, savanoriauti. Bet ar nėra pavojaus, kad atitrūkus nuo mokslo bus sunkiau sugrįžti? J. Kavalė įžvelgia keletą šio pasirinkimo pusių.

„Šiais laikais mokymasis trunka visą gyvenimą, todėl negalime sakyti „esu per senas siekti bakalauro ar magistro diplomo“. Pertrauką verta daryti, jei neturite jokio supratimo, kuri studijų sritis domina, kokia profesija patraukli. Tikėtina, kad vieni metai, praleisti dirbant, savanoriaujant ar keliaujant, išplės akiratį ir leis suvokti savo polinkius ir savo karjeros kryptį“, – mano pašnekovė.

Aukštojo mokslo šalis

Kita vertus, karjeros konsultantė atkreipia dėmesį, jog Lietuvoje bakalauro diplomo siekiama masiškai, todėl neišvengiame kvalifikacijos infliacijos. Paprastai sakant, aukštasis mokslas tarsi pratęsia vidurinį lavinimą, o diplomas prilyginamas brandos atestatui, jo vertė sumažėja. Susidaro situacija, kad ir į žemos kvalifikacijos reikalaujančius darbus pretenduoja specialistai su aukštuoju išsilavinimu.

„Todėl daryti pertrauką baigus vidurinę mokyklą reikštų patekti tarp labai nedidelio skaičiaus žmonių, kurie neatitinka (nors ir dirbtinai suformuoto) minimumo, t. y. aukštojo išsilavinimo, taigi neturi pranašumo darbo rinkoje. Žinoma, ne visi darbdaviai reikalauja aukštojo mokslo diplomo, ypač nesudėtingiems darbams atlikti.

Vis dėlto ne vienas darbdavys pabrėžia, kad skirtumas tarp to jaunuolio, kuris ketverius metus studijavo gerame universitete ir įgijo aukštojo mokslo diplomą, ir to, kuris mokėsi tik dirbdamas įmonėje ir neturi aukštojo išsilavinimo, – labai didelis“, – tikrąją padėtį nušviečia KTU Karjeros centro vadovė.

Renkasi vaikai, pataria tėvai

Tik nedidelė dalis tėvų gali leisti savo vaikams studijuoti geriausiuose universitetuose. Kai kurie sunkiai gali ir gerokai prastesniuose.

„Toks jau gyvenimas: nemąstyti apie studijų atsiperkamumą, kai tėvams tenka investuoti gyvenimo santaupas, labai sunku. Visgi suaugusiesiems svarbu įsiklausyti į savo vaiką, sugebėti nukreipti jį į tą studijų kryptį, kuriai, jų manymu, vaikas turi polinkį ir talentą, nesvarbu, koks tokių studijų atsiperkamumo indeksas“, – skatina J. Kavalė.

Kitas pašnekovės patarimas – duoti vaikui laisvę rinktis ir laisvę klysti. Tai gali reikšti, kad studijos truks ilgiau, bus blaškymosi. Vis dėlto pasirinkimas turi priklausyti jaunuoliui, nes tai yra jo gyvenimas ir jo karjera.