Pirmiausiai girdime iš draugų: „gal renkamės, kad visi kartu būtumėm?“, šeima kartoja: „rinkis tai kas bus pelningiausia ateityje“ , aplink visi kalba apie tai kas dabar „ant bangos“, visi jie siūlo skirtingus variantus. Lengva kalbėti tiems, kurie žino ko nori ir kokiu keliu eis baigę dvyliktą klasę. Bet ką gi daryti likusiai daliai, kuri net nenumano ko imtis toliau?

Neretam iškyla klausima, ar išvis verta studijuoti? Vieni vos baigę mokyklą iškart eina dirbti, kiti tiesiog pasiima laisvus metus, kad suprastų, ko nori iš gyvenimo. Asmeniškai aš pati nenorėjau stoti į aukštąją mokyklą iškart po mokyklos baigimo, kadangi dar nežinojau ko noriu, todėl norėjau metus savanoriauti, kad atrasčiau save. Man didžiulę įtaką darė tėvai, jie tiesiog man draudė net turėt tokią mintį, kad metus praleisčiau „veltui“.

Jų spaudimas nugalėjo ir nežinodama ko noriu iš gyvenimo stojau ten, kur mane bent šiek tiek traukė. Tai padariau atmetimo būdu – žinojau, kad aš tikrai ne matematikė ir ne menininkė, tad po truputį atmetinėjau sritis, kuriose savęs niekaip nemačiau. Mokykloje jaučiausi keistai, kadangi rodos visi draugai žinojo, ko nori ir drąsiai pasitiko „abitūros“ egzaminus, o aš net sėdėdama egzamino metu vis dar dvejojau ar tikrai noriu jį laikyti.

Įstojus sutikau daugybę bendraminčių, kurie taip pat nežinojo ką daryti ir ėmėsi studijuoti dėl tėvų įtakos ar iš baimės, kad jei ne dabar tai – niekada. Dabar studijas lengviau morališkai ištverti, kai mane supa tokio pat likimo žmonės. Papasakojau savo istorija, bet ji nėra vienintelis variantas, koks gali būt baigus mokyklą. Tu neesi išskirtinis – ir jei žinai ką veiksi baigęs mokyklą tuomet puiku! Tokių kaip tu daug.

Dabartiniai studentai, prisiminę mokyklą teigia: „Mokykloje net neįsivaizdavau kuo noriu būti, tik žinojau, kad turiu toliau mokytis ir neprarast metų. Specialybę pasirinkau tokią, nes atrodė perspektyvi ir įdomi, šiaip galvojau kad neįstosiu bet pavyko.“

Deja mokykla nėra tokia vieta, kuri 100 proc. pad

Iš tikrųjų, tiek mokykloje visko „kiša“, kad pradeda nepatikti tas prievartinis mokymas, tada pradedi kaip robotas viską „kalti“. Nors ir nepatinka, ir nesiseka, bet norisi gerų rezultatų, daugiau nieko negirdi, tik mokykis, kad „egzus“ gerai išlaikytum. Atrodo, visa ateitis priklauso tik nuo to, kur įstosi, tarsi tavo ateitis priklauso nuo egzaminų. Ar ir tu kartais nesijauti kaip robotas? Dauguma mokinių, taip jaučiasi, tad tu bent ne vienas.

Atlikusi apklausą sužinojau, kad dauguma abiturientų studijas renkasi jau žinodami ko nori. Kita vertus, teko išgirsti ne vieną istoriją, kuomet visą gyvenimą svajodami ką veiks „užaugę“ ir įstoję ten, kur norėjo, jie meta išsvajotąsias studijas, kadangi tik tuomet suvokia, kad tai ne jam/jai. Studentų apklausa atskleidė šiuos pagrindinius faktorius, kurie lemia mokinių apsisprendimą kur studijuoti toliau:

  • Aukštųjų mokyklų prisistatymai – trečdalis teigė, kad nežinodami kur nori stoti aplankė „Litexpo“ parodas, kurios sudomino siūlančiomis specialybėmis.
  • Tėvų finansinė padėtis – apklaustieji teigė, kad jie rinkosi tai, kas pigu arba kur galima įstoti nemokamai.
  • Vietovė – daug įtakos apsisprendimui turėjo miestas, kuriame studijuosi. Kai kurie tiesiog žavėjosi tam tikru miestu ir rašė prašymus būtent tik į tame mieste studijų programas.
  • Perspektyvumas – mažesnė dalis apklaustųjų studijų programas rinkosi pagal tai, kas ateityje atrodo taps paklausiausia.
  • Artimų žmonių pavyzdys – šeimos patirtis taip pat gali padėti apsispręsti, jų patirtis ir matomas pavyzdys gali nuvesti tinkamo kelio link.

Apklausos dalyviai nustebino, kai dauguma beveik 90 proc. tvirtino, jog jiems nerūpėjo kitų žmonių įtaka, jie tiesiog darė tai, kas jiems atrodo geriausia. Nuostabą sukėlė, kad iš daugybės apklaustųjų nė vienas nepasakė, kad karjeros apsisprendimui įtakos turėjo draugai.

Kuo daugiau žmonių man pasakojo savo istorijas, tuo labiau supratau, kad karjeros pasirinkimas baiginėjant mokyklą nėra lemiamas viso tavo gyvenimo pasirinkimas. Visas tas pasirinkimas: ką veikti baigus mokyklą, tas naujojo etapo pradėjimas yra tęsinys kelionės, kurią pradėjai dar visai vaikystėje.

Tik dabar visa tai, apie ką svajojai, vaikiški žaidimai virsta realiu gyvenimu. Užsimerk ir prisimink ką žaidei vaikystei, kokie žaidimai tave traukė ar tu konstruodavai, o gal mokytojus žaidei? Kad ir kas tai bebūtų, dabar tai gali virsti realybe. Išlaisvink savo vidinį vaiką ir leisk jam pasireikšti, ką jis rinktųsi dabar? Tiesiog eik keliu, kurį jau pradėjai būdamas dar mažu vaiku, eik ir nesustok, daryk tai, ką sako tavo širdis.

Straipsnio autorė Laura Paškevičiūtė, VšĮ Ugdymo ir konsultavimo centro savanorė 

facebook_logoKur stoti