adomas_minulinas_studijuoti_prad279jo_piet371_europos_centreitalijoje_400Adomas Minulinas studijuoti pradėjo Pietų Europos centre-Italijoje: „Kaip apibūdinčiau šią šalį? Žodis Italija pats už save kalba, tai- kultūra, mada, menas, tradicijos“,- sako vaikinas, kuris net neplanavo studijuoti užsienyje. Viskas buvo netikėta...

Netikėtas pasiūlymas

„Niekada net nesvajojau studijuoti Italijoje ar kitoje šalyje. Maniau, kad kaip ir kiti lietuvaičiai baigsiu mokslus ir planuosiu savo ateitį tėvynėje.“,- pradeda pasakojimą Adomas. Pasiūlymas išvykti mokytis į Italiją buvo tikrai netikėtas. Artėjant dešimtosios klasės egzaminams vaikinas sulaukė pasiūlymo iš tetos: pabaigti vidurinę mokyklą, o kartu įgyti grafinio dizaino specialybę egzotiškojoje šalyje: „Teta vertėjavo vienam dvasininkui, kuris atstovavo vieną katalikišką Italijos universitetą. Jie kaip tik ieškojo šešiolikmečio berniuko, norinčio mokytis Italijoje“. Mintis apie galimybę studijuoti užsienyje buvo tikrai patraukli, tačiau iškilo kelios problemos: „Visų pirma, tevai bijojo mane dar mažą, patrakusį paauglį išleisti taip toli, o kita kliūtis-kalba, bet pasitarę mano tėveliai pradėjo tvarkyti dokumentus, kad galėčiau baigti mokslus kitoje valstybėje.“,- sako vaikinas.

„Popierizmas“

„Oi, kiek atsimenu, popierizmo buvo daug“,- atsidūsta Adomas. Kadangi vaikinas tuo metu buvo nepilnametis, tėvai turėjo kreiptis į Vaikų teisių apsaugą. Problemų buvo ir dėl vizos: „Aha, dabar viskas lengva, kai Lietuva Europos Sąjungoje. Gali važiuoti skersai ir išilgai“,- juokiasi vaikinas ir paaiškina, kad tuo metu reikėjo gauti specialią vizą, leidžiančią mokytis Italijoje. Kitų popierių tvarkymas nebuvo sudėtingas. Vaikinas sako, kad jam tereikėję pasiimti kelis dokumentus iš mokyklos: „Manau, kad dabar viskas būtų paprasčiau, nes nereikėtų vizos“.

Nieko nėra blogo, kas neišeitų į gerą

Pradėjęs mokytis šiltajame krašte, Adomas iš karto buvo priimtas žaisti už miesto krepšinio komandą: „Esu aukšto ūgio, be to nuo pat mažens Lietuvoje žaidžiau krepšinį, todėl buvau pastebėtas ir priimtas į Brescia Basket Roancadelle komandą“, -pasakoja vaikinas. Po trijų metų Adomas pagal sutartį turėjo grįžti atgal į tėvynę, tačiau buvo pakviestas toliau žaisti ir likti Italijoje: „Labai apsidžiaugiau, kad galėsiu tęsti savo, kaip sportininko karjerą, bet ilgai džiaugtis negalėjau, nes patyriau traumą, todėl nusprendžiau paduoti dokumentus ir toliau studijuoti aukštojoje mokykloje kalbų eksperto, industrijos ir investicijų specialybės“. Pasak Adomo, stojimo dokumentai į „Universita cattolica del sacro cuore“ ten buvo tvarkomi, kaip

„Metų planas“

Paskaitos vyksta kitaip nei Lietuvoje. Per metus turi surinkti tam tikrą kreditų skaičių iš pasirinktinų dalykų: „ Mokslo metų planas-surinkti atitinkamą kreditų skaičių. Ar lankysi paskaitas, ar ne-kiekvieno individualus reikalas“,- sako Adomas. Jis mano, kad tokia sistema yra daug naudingesnė studentui, nes nėra jokios prievartos, o jaunas žmogus išmokomas savarankiškai mastyti. Iškilus problemoms ir neįvykdžius „metų plano“, niekas nemeta iš universiteto. Užsimokėjus už neišlaikytą kreditų skaičių, kiekvienas studentas turi teisę tęsti studijas ir laikyti egzaminus. Auditorijos kur vyksta paskaitos-įvairios: „Vienos-mažos, o kitos talpina po keturis ar penkis šimtus studentų, kur vyks dėstomas dalykas priklauso, nuo to kiek žmonių dalyvauja toje paskaitoje“, -sako Adomas.

Kalba-ne problema

Pirmieji mokslo metai Adomui buvo kupini staigmenų. Vaikinas pasakoja, kad pradžioje jis jautėsi keistai, nes kitų užsieniečių ten nebuvo: „Pradžioje net turėjau problemų dėl tautybės. Na kaip, viskas su ta tautybe kaip ir gerai, tik kad va kai kurie italai nelabai išmano istoriją, ir išvadino mane rusu. Žinoma, už tai, aš savo bendraklasiui daviau į nosį. Pakvietė mane į direktoriaus kabinetą. Viską išsiaiškinęs, jis mane pagyrė ir sakė, kad teisingai pasielgiau. Daugiau nieko panašaus nebuvo“, prisimena vaikinas. Adomas sako, kad praėjus keliems metams po atvykimo į Italiją jo kalbos įgūdžiai buvo labai geri, todėl kiti žmonės manydavo, kad jis italas: „Išmokti kalbą nėra sunku, kai tu esi vienas svetimtautis. Niekas prie manęs nesiderino ir angliškai nekalbėjo“. Vaikinas prisimena linksmą situaciją, kada laikant valstybinį italų kalbos egzaminą, jis gavo aukščiausius įvertinimus: „Na taip, buvo keista, kad italijos piliečiai egzaminą išlaikė prasčiau, nei aš-užsienietis. Sulaukiau nemažai pagyrimų. Žinoma, pats savim didžiavausi“,-pasakoja pašnekovas.

Bendrabutis- kaip kelių žvaigždučių viešbutis

Pirmus tris metus Adomas gyveno šeimoje: „Esu labai dėkingas šiems žmonėms, kurie mane priėmė, kaip tikrą šeimos narį. Dėka jų, puikiai išmokau kalbėti itališkai. Jei padarydavau kokia  klaidą, niekada nebardavo, o pasakydavo, kur padariau ir kaip reikia taisyklingai kalbėti“,- pasakoja vaikinas. Vėliau Adomas apsigyveno universiteto bendrabutyje, kur sudarytos puikios sąlygos gyventi, ne tik studentui: „Nežinau, ar Lietuvoje galėčiau rasti universitetą, kuris suteiktų studentui tokias geras gyvenimo sąlygas“,-giria vaikinas ir pasakoja, kad kiekvienas studentas gauna vienvietį kambarį su atskiru dušu, tualetu. Kambariai tvarkomi porą kartų į savaitę: „Tai kelių žvaigždučių viešbutis: patalynė pakeista, kambariai sutvarkyti, net tualetinio popieriaus nereikia pirkti“, juokiasi Adomas. Vaikinui patiko, kad bendrabutyje yra įrengta vietinė skalbykla, virtuvė, jei norėtum maistą pasigaminti pats, o jei nori patinginiauti, galima užsukti į vietinę kavinukę. Grįžti į bendrabutį gali, kada tik nori, tereikia paskambinti skambučiu: „Pasakai: Sezamai, atsiverk! Ir durys atsiveria“,- šmaikštauja vaikinas.

Maistą ruošia namuose

Daugelis sakys, kad pietūs Italijoje be picų neįsivaizduojamas, tačiau kaip Adomas sako, šis patiekalas valgomas tik savaitgaliais ar draugų kompanijoje, o kasdieninis jų maistas yra makaronai: „ Pasta ruošiama kiekvieną dieną, tik jos paruošimo būdų yra įvairiausių, todėl kiekvieną kart skonis skiriasi ir nesijaučia, kad kasdien valgai tą patį. Picos? Manau, kad jos tampa lietuvių nacionaliniu valgiu“,- šmaikštaudamas atsako vaikinas. Italai nemėgsta greito maisto kavinukių, todėl pašnekovas sako, kad visą laiką valgė sveiką maistą, dažniausiai ruoštą namuose-taip pigiau ir skaniau.

Nuo padavėjo iki direktoriaus

„Teko dirbti  visur“,- sako vaikinas. Universiteto administracija sudaro puikias sąlygas, kad jaunimas dirbtų ir tam nekliudo: „Iš pradžių porą metų dirbau padavėju picerijoje, o vėliau pradėjau dirbti lažybų kontoroje. Paskutinės pareigos-direktoriaus“. Adomas sako, kad darbą, mokslą ir laisvalaikį puikiai suderino, nors pastarajam daug laiko nelikdavo: „Jei dar turėdavau laiko ir noro, tai po mokslo ir darbo, bei krepšinio treniruočių eidavau su draugais pasėdėti į kavinukę, o jei pasitaikydavo daugiau laisvų dienų, tada su draugais italais virdavome cepelinus. Ši atrakcija visiems labai patikdavo“,- prisimena vaikinas.

Žinias svarbu mokėti panaudoti

Šiuo metu Adomas gyvena Lietuvoje. Jis džiaugiasi, kad turėjo galimybę mokytis užsienyje ir jei galėtų atsukti laiką atgal, nieko nekeistų: „Džiaugiuosi, ką patyriau. Tai neįkainojamas žinių bagažas“,- sako pašnekovas. Šiuo metu, vaikinas įgytas žinias bando panaudoti Lietuvoje: bendradarbiauja su italų kompanijomis. Adomas sako, kad svarbiausia gyvenime nesižvalgyti į šonus ir nepraleisti siūlomų galimybių: „ Svarbu ne išmokti, o mokėti panaudoti tai, ką mokaisi“.


Dovilė Minulinaitė

Žurnalas Kur stoti užsienyje