Dar besimokydamas profesinėje mokykloje įvairiais gabumais sužibęs jaunuolis buvo pastebėtas mokytojų ir administracijos atstovų, kas reikšmingai prisidėjo prie tolimesnės vyro karjeros. Du dešimtmečiai darbo profesinio mokymo sistemoje leido sukaupti nemenką pedagoginę, mokymo organizavimo ir žmogišką patirtį, kuria mokyklos vadovas sutiko pasidalyti pokalbio metu.
 
- Papasakokite, kaip pasirinkimai praeityje Jus atvedė į profesinio mokymo centrą.
 
- Atsakydamas paminėsiu, kad dabar to nelaikau nesėkme, tačiau istorija banali – tiesiog tuomet neįstojau ten, kur norėjau. Buvo keli bandymai peršokti tuometinę universitetų kartelę. Pirmasis mano pasirinkimas baigus mokyklą buvo psichologija, tačiau tąsyk pavėlavau pateikti dokumentus atrankos komisijai. Teko apmaudžiai nulenkti galvą ir tiesiog pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Netikėtai sutikau savo rusų kalbos ir literatūros mokytoją, pasikalbėjome, ir ji mane paragino rinktis ekonomikos studijas – tuo metu ši sritis buvo ant bangos. Man, vilniečiui, buvo bemaž vienintelis pasirinkimas – Vilniaus universiteto ekonomikos studijos, tačiau neįstojau ir čia.
 

„Ir tik besimokant profesinėje mokykloje, tikėtina, atsiskleidžiau. Buvo pastebėti mano gabumai, manimi buvo patikėta, ir, vos baigęs mokymo programą, sulaukiau pasiūlymo tapti tos pačios specialybės profesijos mokytoju.“

 

Nepaisant visko užsikabinau ties ekonomikos, verslo sritimi ir, kiek pasidomėjęs, įstojau į profesinę mokyklą, čia sėkmingai baigiau dviejų metų trukmės įmonių komersanto specialybę. Nepamanykite, jog tai buvo lengva alternatyva – tuo metu nauja, Vokietijos kolegų patirtimi paremta mokymo programa susidomėjimas buvo milžiniškas, tad teko dalyvauti atrankose. Tik šį karta pabaiga buvo laminga.  
 
- Minėjote, kad įstojimo į profesinę mokyklą nelaikote nesėkme. Tikite, kad šis atsitiktinumas Jums buvo lemtingas?
 
- Taip, manau, lemtingas. Pradėkime nuo to, kad kaip ir daugelis jaunuolių šiandien, aš taip pat nebuvau tvirtai apsisprendęs, kuo norėčiau tapti. Pasirinkimas man nebuvo lengvas dar ir todėl, kad visi dalykai mokykloje man sekėsi daugmaž vienodai. Man nepasisekė tuo aspektu, kad aš nežinojau, kas man būtų lengviausia, nesijaučiau ypač gabus kažkurioje vienoje srityje. Juokaudamas sakau, jog buvau stiprus vidutiniokas. 
 
Ir tik besimokant profesinėje mokykloje, tikėtina, atsiskleidžiau. Buvo pastebėti mano gabumai, manimi buvo patikėta, ir, vos baigęs mokymo programą, sulaukiau pasiūlymo tapti tos pačios specialybės profesijos mokytoju.
 
- Ar tai buvo netikėta Jums pačiam? Kaip manote, kokios asmeninės savybės nulėmė tai, jog išsiskyrėte iš kitų?
 
- Pasiūlymą dirbti profesinio mokymo centre išgirdau, atsiimdamas diplomą iš direktoriaus Vincento Klemkos rankų. Buvo išreikštas pasitikėjimas manimi ir paprašyta, kad, jei apsispręsčiau tapti mokytoju, pasirodyčiau rugpjūčio pabaigoje. Gavęs profesinę kvalifikaciją vasarą kiek ilsėjausi, neskubindamas savęs dairiausi kitų darbinių pozicijų, bet galiausiai apsisprendžiau pasinaudoti galimybe. 
 
Pradėjus dirbti man buvo iškelta sąlyga ilgainiui įgyti aukštąjį išsilavinimą. Vienoje iš Vilniaus aukštųjų mokyklų studijavau pramonės technologijų inžineriją. Tuo pat metu lygiagrečiai dirbau mokytoju ir vėliau sėkmingai baigiau mechanikos magistro studijas. O jau 2004 metais, kai buvo sujungtos keturios profesinės mokyklos ir įkurtas Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centras, man buvo pasiūlytos metodininko pareigos administracijoje. 
 
Atsakydamas į klausimą, kas galėjo nulemti tokį pasitikėjimą, manyčiau, tai - tik dar vienas atsitiktinumas. Visi vienareikšmiškai man sakė supratę, jog aš galiu imtis atsakingų mokytojo, o vėliau administratoriaus pareigų. Spėju, kad daugelio nuomonę galėjo paveikti gana teatrališkas mano pasirodymas dar būnant mokiniu.  
 
Tuo metu mokykloje buvo tradicija, kad Mokytojo dienos proga mokiniai mokytojams veda pamokas. Man teko garbė kolektyvui vesti dailės užsiėmimą. Išsirinkome grupės seniūną, kuriuo tapo kita pavarde prisistatęs mokyklos direktorius, ir kolegiškai ant klasės lentos piešėme karvę su sąlyga, kad kiekvienas grupės narys prieis prie lentos ir užsimerkę nupieš po vieną gyvūno dalį. Po kurio laiko į kabinetą įėjus vienam iš darbuotojų ir paprašius išeiti kolegą, kurio pavarde buvo prisidengęs tuo metu mano nepažinotas direktorius, primigtinai jį išprašiau lauk nepaisant jo spyriojimosi tuomet. 
 
Buvau atsipalaidavęs, nesidrovėjau, į nekasdienišką procesą įtraukiau ir svečius iš Vokietijos, minėtos įmonių komersanto specialybės kuratorius, su kuriais nejutau diskomforto bendrauti anglų kalba. Manau, sukūriau jaukią atmosferą: buvo juoko, pabendravome – tai ir galėjo kristi į akis. 
 
- Kolegos suprato, jog galite būti geru mokytoju. O Jūs pats greit tai pripažinote?
 
- Tiesa ta, kad aš abejoju iki dabar, juk viskas kinta, nuolat atsiranda naujovių ir nebūna vidinės būsenos, kai jautiesi visiškai kompetentingas. Nuolat galvoju apie, kur man dar reikia tobulėti. 
 
Visgi šioks toks aiškumas atėjo po trečiųjų pedagoginės patirties metų. Iki tol dėstydamas komersantams turėjau labai ribotą literatūros kiekį. Didžioji dalis mokymo medžiagos buvo vokiečių kalba, tad su kolegų pagalba teko versti tekstus ir taip kruopščiai kaupti teorinę medžiagą, kurti praktines užduotis ir formuoti metodiką. Galiausiai įdirbis davė vaisių – trečiaisiais metais jau gebėjau įsivardyti, ko siekiu savo pamokose. Įvyko lūžis, kai mano mokiniai labai gerai žinojo, ką jiems daryti pamokos metu, o aš galėjau užimti tik konsultuojančio mokytojo vaidmenį. 
 
- Kaip sekėsi dirbti su žmonėmis, kurie dar visai neseniai buvo Jūsų mokytojai?
 
- Aš pernelyg to nesureikšminu. Tiesiog susiklostė tokie darbiniai santykiai, o socialiniai vaidmenys pasikeitė natūraliai. Įsiliedamas į kolektyvą nejaučiau nerimo ir nepastebėjau, kad kolegos į mane žvelgtų kažkaip kitaip. 
 
Bet pasikeitė ir dar kai kas – ilgainiui Jūs tapote administracijos dalimi: buvusiems kolegoms turėjote teikti nurodymus, reikalauti atlikti pavestas užduotis. Ar tai irgi buvo patogi situacija?
 
- Pradėjęs dirbti administracinį darbą puikiai supratau, kad kai kurie procesai priklauso nuo manęs. Mane veikė projekcijos principas, tai yra buvau įsitikinęs, kad, jei aš noriu darbą atlikti gerai, vadinasi, ir dauguma mokytojų siekia to paties. Nejaučiau pasipriešinimo, nes pats į tai žvelgiu kiek kitaip. Pavyzdžiui, jei jau atsiranda asmuo, kuris nepritaria mano sprendimas, visada galime su juo kalbėtis, rasti kompromisus arba pateikti labiau jį įtikinančius argumentus. Manau, kad tai ir yra svarbiausia – priimti sprendimus kartu. 
 
VItalij Zaleskij RsV
 Transporto ir verslo skyriaus vedėjas Vitalijus Zaleskis
 
- Dar vienas laiptelis – Transporto ir verslo skyriaus vedėjo pareigos. Sutikite, ne kiekvienas ryžtasi tapti vadovu. Kas paskatino Jūsų ambicijas?
 
- Juokauju, kad jei ne aš – tai kas kitas. Aš mielai priimu iššūkius ir stengiuosi juos maksimaliai įveikti. Praėjo metai – netrukus pats įsivertinsiu, ar man pavyksta įgyvendinti tai, ką suplanavau. Savo ruožtu, mėginu padaryti, kas būtų geriausia čia besimokantiems jaunuoliams bei mokytojams, įžiūrėti strategines perspektyvas.
 
- Kokios tos perspektyvos? Koks Transporto ir verslo skyrius bus po metų ar penkerių?
 
- Pirmiausia, labai aiškiai matau, kad tai turėtų būti gamybos logistikos krypties plėtra ir atitinkamų mokymo programų rengimas. Tiesa, ši sritis labai pažeidžiama, kadangi mes priklausome nuo išorinio finansavimo. Jei neišsipildytų optimistinė vizija, toliau vystysime esamą transporto ir logistikos struktūrą. Tai galėtų būti vairavimo mokyklos plėtra - galbūt ilgainiui pas mus bus galimybė įgyti C ir CE kategorijas. 
 
Turime stiprinti komercinių specialybių bazę bei orientuotis į glaudesnį bendradarbiavimą su įmonėmis. Kitas prioritetas – suaugusiųjų mokymas, nes Lietuvoje mažėja jaunimo, priėmimas dar išlieka stabilus, bet didėja dirbančių mokinių ir jau turinčių kvalifikaciją asmenų skaičius. Tai, be abejo, lemia ir pamokų lankymą ir kokybę, tad planuotume intensyviau įgyvendinti pameistrystės formą.
 
- Mokymo centre ruošiate šiuo metu paklausiausių topuose esančius specialistus: suvirintojus, automobilių kėbulų remontininkus, tarptautinių vežimų vairuotojus-ekspeditorius, logistus. Darbo rinka diktuoja šių profesijų atstovų poreikį, tačiau priešingai nei IT srities mokymo programomis, jaunuoliai tokio susidomėjimo minėtomis specialybėmis nerodo. Ar užteks Jūsų įvardytų paskatų, jog surinktumėte gausesnį būrį mokinių?
 
- Dauguma jaunuolių vis dar renkasi aukštąsias mokyklas, tačiau aukštojo mokslo pertvarka bręsta ir reikalavimai stojantiems po truputį griežtėja. Spėju, galiausiai ateis laikas, kai į aukštąsias mokyklas, kaip ir dera, įstoti bus sunku. Nebus kito kelio kaip tik belstis į profesinę mokyklą.
 
Vis garsiau kalbama ir apie tai, jog profesinėje mokykloje galima gauti kokybišką profesinį išsilavinimą, vėliau – gerą darbą ir stabilų atlyginimą. Darbdaviai patys kreipiasi į mus ir prašo darbuotojų. Mano žiniomis, motyvuotam ir atsakingam logistui, automobilių kėbulų remontininkui, suvirintojui 1000 eurų startas – jokia staigmena. Minėti specialistai, kaip rodo mūsų absolventų apklausos, jau ne pirmus metus vos baigę mokslus ar net praktikos metu įsidarbina 100 procentų. 
 

 

„Tikrai žinau, kad profesinėje mokykloje gali būti kuriama sėkmės istorija – tai geras startas, tai atspirties taškas.“
 
 
- Taigi, tikėtina, kad tarp mokymo centro auklėtinių yra ir bus dar ne vienas sėkmės istorijos herojus?
 
- Manau, kad taip. Tikiu, kad kiekviena istorija gali būti sėkminga. Ir į pačią sėkmę galima žvelgti skirtingai: vienam sėkmė – trys vaikai, mylintis vyras ar žmona, kitam – sukurtas individualus verslas, trečiam – karjera užsienyje. Tikrai žinau, kad profesinėje mokykloje gali būti kuriama sėkmės istorija – tai geras startas, tai atspirties taškas. Baigi mokslus ir gali puikiai gyventi Lietuvoje ar užsienyje, sėkmingai uždirbdamas iš darbininkiškos profesijos, realizuoti save, būti laimingu. Tai ir yra sėkmės istorija.
 
Jei kas manęs paties paklaustų, ar kartočiau savo pasirinkimus, neabejodamas atsakyčiau, jog taip. Mielai ir vėl eičiau į profesinę mokyklą. Šį kartą gal net ne po 12, o po 10 klasių, jog, negaišdamas laiko, įgyčiau ir vidurinį išsilavinimą, ir profesiją – tokiu atveju vos 19 metų jau turėčiau apčiuopiamas karjeros perspektyvas. Į jaunimą, kuriam dabar atsiveria patrauklios galimybės mokytis moderniose profesinių mokyklų praktinio mokymo bazėse, žiūriu su pavydu. 
 
Asmeniškas klausimas. Auginate dukrą ir, neabejoju, linkite jai viso ko geriausio. Ateis laikas, kai ir ji turės rinktis profesiją. Jei ji panorėtų tapti, pavyzdžiui, kirpėja ir mokytis profesinėje mokykloje, neprieštarausite? 
 
- Žinau, kad paprastai tėvai, turintys aukštąjį išsilavinimą, spaudžia savo vaikus rinktis universitetus. Bet šiuo požiūriu aš pats tėvų prievartos nejutau ir mūsų šeimoje išsilavinimas nebuvo tapatinamas su gyvenimo sėkme. Pats tikiu tuo, tad man svarbiausia, kad pasirinkta profesija ir darbas teiktų malonumą. Jei ji panorės, tikėtina, aš pats jai pasufleruosiu atkreipti dėmesį į profesines mokyklas kaip vieną iš galimų pasirinkimų, kuriuos ji turės padaryti pati.
 

Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro informacija | www.vtvpmc.lt