Dvidešimtmetė Justina Štikonaitė Anglijos Bradfordo universitete antrus metus studijuoja tarptautinius santykius ir saugumą. Lietuvoje mergina neliko todėl, kad gimtosios šalies universitetų programose nerado jai tinkančios, ją dominančios. Kalbamės apie apsisprendimą išvykti, bendravimą su Lietuvoje likusiais tėvais ir draugais, studijų kainą, galimybę užsidirbti net ir studijuojant bei, žinoma, ateitį.

– Justina, jau prasidėjo antrieji tavo studijų metai, tikriausiai jau apsipratai ir dabar kur kas lengviau nei pernai. Visgi, ar buvo sunku išvykti iš Lietuvos?

– Išvykti mokytis į Didžiąją Britaniją ir gimtojoje šalyje palikti artimuosius bei draugus sunku nebuvo. Juk aš ne Australijoje ir ne Jungtinėse Amerikos Valstijose – mus skiria vos poros valandų skrydis.

Man, kaip ir kiekvienam jaunam žmogui, norėjosi pabėgti nuo tėvų ir pradėti savarankišką gyvenimą. Yra telefonai, internetas, taigi su Lietuvoje likusia šeima ir draugais bendrauju beveik kasdien ir emocinio atotrūkio visiškai nejaučiu.

Be to, tėvai patys mane kartais aplanko: lėktuvo bilietai į Didžiąją Britaniją nėra brangūs.

–Siekti aukštojo mokslo ne Lietuvoje nusprendžiau būdama dvyliktokė. Peržvelgusi Lietuvos universitetų siūlomas programas man tinkančios neradau, o mokytis bet kur nenorėjau.

Apsispręsti padėjo ir Didžiojoje Britanijoje jau studijavę mano draugai.

– Kiek laiko truks tavo studijos? Ką planuoji veikti joms pasibaigus?

–Gilindamasi į tarptautinius santykius ir saugumą Bradforde iš viso praleisiu trejus metus. Tuomet laukia metų trukmės stažuotė NATO, Jungtinių Tautų ar kitoje tarptautinėje organizacijoje – įdomu.

– Papasakok apie savo universitetą.

–Daugumą mano mokslo draugų sudaro britai, antroji vieta tenka vokiečiams, taip pat studijuoja keli švedai, norvegai, estai, indai, australai, japonai, du lietuviai. Paskaitos, žinoma, vyksta anglų kalba, bet dėstytojai kalba labai aiškiai, todėl sunkumų dėl to nekyla nė vienam užsieniečiui. Be to, paskaitų medžiaga talpinama universiteto tinklalapyje, todėl visą reikiamą informaciją galima bet kada parsisiųsti.

– Kaip manai, kokie pagrindiniai Lietuvos ir užsienio universitetų skirtumai?

– Manau, kad mano universitetas nuo lietuviškų pirmiausia skiriasi tuo, jog dėstytojai itin remiasi savo praktine patirtimi. Paskaitų „Plėtra pasaulyje“ lektorius 10 metų gyveno Pietų Afrikoje, todėl ir visos jo paskaitos pagrįstos praktiniais pavyzdžiais iš šio regiono.

– Daugeliui ramybės neduoda klausimas, ar už studijas reikės mokėti. Kaip yra tavo atveju?

– Mano studijos Bradfordo universitete per metus kainuoja apie 3 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (apie 12360 Lt), bet už mokslus aš pati nemoku – esu paėmusi paskolą, kurią grąžinti reikės tik baigus mokslus ir kai mano uždarbis sieks tam tikrą nustatytą ribą.

– Kai kurie užsienyje studijuoti nusprendę lietuviai išvyksta kiek anksčiau – sako, kad nori užsidirbti pragyvenimui ir smulkioms išlaidoms. Ar tu irgi taip darei?

–Prieš prasidedant studijoms Anglijoje spėjau keturis mėnesius padirbėti, todėl gavau vadinamąją paramos stipendiją (angl. maintenance grant) – tokią gauna visi prieš studijas dirbę studentai. Šių pinigų tikrai užtenka ne tik pragyvenimui, bet ir pramogoms, laisvalaikiui.

Nepilną darbo dieną dirbu ir dabar – maždaug 25 valandas per savaitę, taigi, prašyti pinigų iš tėvų man tikrai nereikia. Aš pati susimoku kartu su draugais miesto centre, netoli universiteto nuomojamo dviejų kambarių buto ir kitus mokesčius.

– Palyginti daug dirbi. Ar pakanka laiko studijoms?

– Turiu pripažinti, kad universitete praleidžiu nedaug laiko. Aš dirbu, todėl dažniausiai visi mano vakarai būna užimti.

Tačiau norintiems mokytis universiteto biblioteka atdara visą laiką – 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Net ir nuėjęs ten 4 valandą ryto rasi daug besimokančių studentų.

– Justina, ką planuoji veikti baigusi studijas?

– Dar tiksliai nežinau, ką norėčiau veikti baigusi bakalauro studijas. Galbūt bandysiu įgyti patirties dirbdama pagal specialybę Didžiojoje Britanijoje ar kitoje šalyje, tuomet stosiu į magistrantūros studijas.

Kuriam laikui norėčiau išvykti į Afriką – būti savanore arba, jei pavyktų, dirbti pagal specialybę.

Grįžti į Lietuvą artimiausiu metu neplanuoju. Manau, kad gimtojoje šalyje nepavyktų gauti mano išsilavinimą atitiksiančio darbo, be to, norėčiau, kad investicijos į mokslus bent šiek tiek atsipirktų.


Toma Jonuškaitė

 

facebook_logoKur stoti