Nors Šiaulių valstybinės kolegijos diplomą Karolina gavo prieš kelerius metus, iki šiol ji prisimena pokalbį su tėvais virtuvėje. Susėdusi prie stalo šeima svarstė, kur Karolinai verčiau studijuoti – universitete ar kolegijoje, kokią specialybę reikėtų pasirinkti… Laimėjo tėvų nuomonė, kad vis dėlto kolegija bus ta vieta, kurioje išmokstama teorines žinias pritaikyti praktiškai, o universitetą baigti galima visada suspėti. Karolina prisipažįsta mokykloje nebuvusi labai aktyvi: galbūt todėl, kad jai buvo labai svarbi geriausios draugės, kuri nemėgdavo būti dėmesio centre, nuomonė, gal tiesiog abidvi bičiulės taip viena kitą veikė. Kaip tik todėl ir pati Karolina, ir jos artimieji nustebo, kai mergina, įstojusi į kolegiją, ėmė iš peties darbuotis.

Pirmiausia ji pasisiūlė būti grupės seniūne, paskui prisijungė prie Studentų atstovybės, rašydavo straipsnius, vesdavo renginius. Galiausiai, kaip teigia pati pašnekovė, ji priėmė kol kas turbūt drastiškiausią sprendimą savo gyvenime – niekam nieko nesakiusi dalyvavo konkurse studijuoti Danijoje pagal ERASMUS mainų programą ir jį laimėjo. Bet apie viską nuo pradžių…

Šiaulių valstybinę kolegiją Karolina Slizevičiūtė baigė 2012 metais. Ji teigia nesitikėjusi, kad kada nors studijuos finansus, o taip padarė. Taip pat Karolina neplanavo sieti savo ateities su žemės ūkiu ir kaimo plėtra. Po studijų ŠVK ji ne iš karto atsidūrė dabartinėje savo darbovietėje – Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (NMA). Viskas vyko nuosekliai. Pirmiausia Karolina ėmėsi išlyginamųjų studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), nors buvo šventai prisiekusi daugiau nebestudijuoti. Po VGTU studijų buvo poros metų pertrauka, mergina ir vėl buvau tvirtai nusprendusi daugiau nebesimokyti, tačiau dabar ji vėl studijuoja. Šįkart Aleksandro Stulginskio universitete Karolina yra pasirinkusi Kaimo plėtros administravimo magistro studijų programą.
 
 
Tiek studijų laikotarpiu, tiek po jų pašnekovė dirbo kavos bare, tačiau atėjo laikas, kai, kaip teigia mergina, kažkur galvoje stuktelėjo mintis, kad visą gyvenimą už baro juk nestovės. Taip Karolina netikėtai sudalyvavo konkurse ir dabar dirba NMA.
 
Karolina Slizevičiūtė prisipažįsta, kad būtent Šiaulių valstybinėje kolegijoje ji suprato esanti veikli, pamatė turinti gebėjimų suderinti mokslus, veiklą Studentų atstovybėje, grupės seniūnės rūpesčius ir darbą po studijų. Taip išliko ir iki šiol: mergina dirba dviejuose darbuose (be NMA, dar tvarko apskaitą įmonėje), siekia magistro diplomo, sportuoja, žodžiu, stengiasi išnaudoti kiekvieną gyvenimo akimirką.
 
Darbas, kurį dirba, pašnekovei patinka, nes kiekvieną dieną ji susiduria su naujomis situacijomis, nėra monotonijos. Aišku, svarbu ir labai šaunus kolektyvas. Karolina džiaugiasi, kad gali praktiškai pritaikyti studijų metu įgytas žinias, nes jos darbas neatsiejamas nuo administravimo, tenka dėmesį sutelkti ir į finansines ataskaitas, prognozes… Mergina prisimena paskutinius studijų Šiaulių valstybinėje kolegijoje metus. Ji buvo užsispyrusi niekada nesėdėti biure tarp popierių, tačiau čia ėmė ir pasitvirtino posakis Niekada nesakyk niekada. Dabar Karolina teigia dėl to visai nesigailinti, supratusi, kad darbui biure su dokumentais tiesiog reikia suaugti. Aišku, būna visokių dienų, kartais vis pabunda tas jaunatviškas maksimalizmas, kai norisi viską mesti ir lėkti vaikytis laimės po pasaulį, tačiau kol kas pašnekovę visiškai tenkina dabartinė situacija.
 
Karolina prisimena niekada nebuvusi nei stropi mokinė, nei studentė, jai tiesiog gerai sekdavosi. Galbūt todėl, svarsto pašnekovė, kad ji visada vadovaudavosi principu Geriau jau rašyti ir sakyti bet ką, o ne išvis tylėti. Taip Karolina ir pataria visiems studentams. Ji siūlo netikėti dėstytojais, kai jie sako, kad teigiamai vertins tik teisingus atsakymus. Merginos patirtis kiek kitokia – dažnai pasitelkta fantazija išgelbėdavo studentę, kai ji būdavo nepasiruošusi atsiskaitymams. Karolina mano, kad nereikia savęs bukinti stengiantis išmokti mintinai, tereikia pasistengti informaciją suprasti, o tada viską atpasakoti savo žodžiais, kad ir pačiais paprasčiausiais. Pašnekovė įsitikinusi, kad gyvenime retai kada prireikia kalbėti įvairiais terminais, kurių reikšmės gali būti ne iki galo aiškios. Be to, Karolinai atrodo, kad visagalio interneto laikais per daug apkrauti smegenų neverta. Juk bet kada informaciją bus galima susirasti ir kažką išmokti papildomai, kai to tikrai nuoširdžiai norėsis.
 
 
Jeigu mergina grįžtų atgal į studijų metus (o to ji netgi labai norėtų), pakartotų viską taip pat, nes studijų metai jai suteikė pačią didžiausią ir geriausią patirtį gyvenime. Dabar Šiaulių valstybinės kolegijos absolventė visiškai sutinka su kadaise tėvų išreikšta nuomone, kad studijų metai yra geriausi. Bent jau Karolinai jie tikrai buvo tokie! Grįžusi atgal į studijų metus, ji tiesiog pasistengtų pažinti dar daugiau įvairių žmonių ir šįkart jau tikrai išdrįstų pasinaudoti proga toliau sieti savo gyvenimą su rašymu, nes ŠVK ji tokią galimybę jau turėjo, tik pritrūko drąsos.
 
Karolina prisimena daug dėstytojų, bet vieni smagiausių prisiminimų yra susiję su kuratore F. Smolenskiene, baigiamojo darbo vadove L. Kušleikiene, dėstytojais A. Bagdoniene, L. Meškiene, V. Padgurecku, A. Petkuviene, K. Gideikiene… Visi dėstytojai buvo savotiškai įsimintini, kiekvienas savaip įdomus. Kolegijos absolventė dėkoja anglų kalbos dėstytojai Daivai Civilkienei, kuri pastūmėjo išvykti studijuoti pagal mainų programą, teigia, kad ši dėstytoja apvertė tuometinės studentės Karolinos gyvenimą aukštyn kojomis ir linki anglų kalbos specialistei nenustoti to daryti ir toliau, su kitais studentais.
 
ŠVK studentams Karolina pataria išnaudoti kad ir menkiausią galimybę (o ją tikrai turi visi, tik reikia labai norėti) ir būtinai išvykti studijuoti pagal mainų programą. Studentai privalo būti aktyvūs. Iš studijų metų reikia pasiimti viską, kas tik įmanoma: kuo daugiau išvykų, kuo daugiau pažinčių, kuo daugiau teigiamų emocijų. Šiuos metus žmonės prisimins visą gyvenimą. Išvykę studijuoti  pagal mainų programą tikrai nepasigailės: kitų kultūrų ir aplinkos pažinimas, kitokia mokymosi sistema, begalė draugų (kai kurie jų netgi visam gyvenimui), išlavinta užsienio kalba ir toks didžiulis emocinis tobulėjimas, kokio turbūt niekur kitur neįmanoma gauti. Karolina netgi siūlo savo pagalbą: jeigu kada žmogui kils bent menkiausia abejonė, ar vertėtų sudalyvauti tokioje avantiūroje, ji gali nesidrovėti ir kreiptis į Karoliną Slizevičiūtę. Karolina žada papasakoti tokių istorijų, kad visi iškart puls dalyvauti konkurse, o grįžę dar jai padėkos.