Kodėl nusprendei studijuoti užsienyje? Ar žinojai ką renkiesi? 

Besimokydamas paskutinėse klasėse jau buvau įsitikinęs, kad užsienyje galima gauti geresnį išsilavinimą nei Lietuvoje. Mano planas buvo toks: pagrindinį bakalauro išsilavinimą įgyti užsienyje, o po to grįžti atgal į Lietuvą. Tuomet jau galėčiau toliau mokytis naudodamas tuos metodus, apie kuriuos sužinosiu užsienyje.

Iš pradžių buvo gana sunkoka, nes išsirinkau studijų programą, o atvykęs sužinojau, kad norvegų kalba šis pavadinimas reiškia visai kitką nei galvojau. Bet vėliau, kai pradėjau gilintis į mokslus, supratau, kad nereikia žiūrėti į dalykų pavadinimus. Jeigu renkiesi būti inžinieriumi, tai studijuojant bakalauro dalykus tau reikės tik pačių pagrindų, o jie daugmaž vienodi visose techninėse specialybėse. Pavyzdžiui, matematika ar statistinė analizė.

Pasirinkau Norvegiją, nes žinojau, jog noriu studijuoti kompiuterių mokslus, o Norvegija šioje srityje iš Europos šalių daugiausia pažengusi. Be to, didelės užsienio kompanijos (iš JAV, Rusijos, Ispanijos, Italijos, Prancūzijos ir t.t.) šiuo metu dėl sukurtų patogių sąlygų veržiasi dirbt ir kurti filialu šioje šalyje.

– Kokie pirmieji įspūdžiai?

Pirmas jausmas kažkodėl buvo gėda. Nežinau kodėl, bet pirmuosius metus čia būdamas visko gėdijausi. Gal dėl to kiekvieną mėnesį skraidžiau atgal į Klaipėdą, vis norėjau pasimatyti su savo draugais ir šeima. Po vienerių metų pasakiau sau, jog užteks kankintis – neverta dirbti tam, kad turėčiau lėšų skrydžiams į Lietuvą ir atgal. Pradėjau ieškoti draugų tarp užsieniečių, ėmiau leisti laiką kartu su vadinamais tarptautiniais studentais iš viso pasaulio. Radau daugybę draugų ir sau nusistačiau tokia taisyklę: „Skristi į Lietuvą 2 kartus per metus, o jei mano draugai to nesupras, tai bus jų problemos“. Aišku tai buvo ne taip jau blogai, bet visaip aiškinau savo padėtį draugams, jog jie galėtų mane suprasti ir palaikyti.

Kur, atvykęs studijuoti, apsigyvenai?

Apsigyvenau pirmiausia studentų bendrabutyje. Turėjau savo 15 kvadratinių metrų ir tris kaimynus, su kuriais visada leisdavome laiką kartu. Kadangi dabar dirbu, galiu sau leisti turėti daugiau vietos apmąstymams, todėl bendrabučiai jau yra praeitis.

Kaip sekėsi mokytis?

Sunkiausia tai, jog mano dalykai, kuriuos studijavau buvo norvegų, švedų ir danų kalbomis. Tiktai vadovėliai buvo parašyti anglų kalba, nes buvo pirkti iš JAV. Buvo gana sunku, bet aš buvau ne vienas. Iš viso pasaulio šioje programoje buvo surinkta 14 žmonių. Galiausiai iš pat pradžių buvau labai laimingas patekęs čia, nes įstoti užsieniečiams čia nėra lengva. Mokytis visur reikia, bet tai įdomu.

O kaip dėl papildomos veiklos? Ar liko laiko?

Dauguma papildomos veiklos – universitete. Galėjome rinktis iš daugiau nei šimto visokių studentų organizacijų (chemijos, technologijos, fizikos ir kitų), kuriose studentai beveik kasdien kartu leidžia visą savo laisvą laiką. Tai buvo gera galimybė susipažinti su norvegais ir tapti draugais, kitaip studijuoti čia tiesiog neįmanoma.

Kaip planuoji savo biudžetą? Ar Norvegijoje sunku pragyventi?

Iš tiesų turėjau ieškotis darbo, nelabai lengva. Po pusmečio gavau stipendiją, bet ir jos nepakako. Pradėjau dirbti daugiau nei mokytis ir tai buvo didžiulė klaida. Iš karto pamačiau, jog laiko mokslams vis mažėja, pradėjau sėdėti universitete naktimis, bet iš to nebuvo jokios naudos, tik sveikata pradėjo prastėti. Tada pradėjau kruopščiai planuoti savo biudžetą ir vietoje baro ėmiau rinktis knygas, o vietoje picos – makaronus. Taip pasitvarkius dirbti reikėjo mažiau.