Kaip ir kada susidomėjote subkultūrų tyrimais ir kodėl būtent Klaipėdoje?

Sumanymas buvo paprastas – 2010 m. nutarėme, kad kolegos, kurie dirbo KU Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedroje, atliktų kokį nors bendrą darbą, kuris visus sutelktų. Taip supranti, kad tai, kas vienija skirtingus interesus turinčius mokslininkus, yra miestas, kuriame gyveni. Apie tai galima rašyti iš skirtingų perspektyvų. Galima žvelgti filosofo, sociologo, kriminologo ar kultūros tyrinėtojo žvilgsniu. Tai ir bandėme daryti, stebėti, kaip žmonės kalba apie miestą, ką jie atsimena.

Kalbinome įvairių grupių žmones: politikus, menininkus, architektus, istorikus, intelektualus, buvusius valdžios atstovus, kaip jie mato miesto vystymąsi nuo 1990-ųjų. Mus domino ne tik oficialioji miesto istorija, bet ir ta, kuri išgyvenama kitų socialinių grupių, gal ne taip ryškiai matomų oficialiame miesto gyvenime. Dažniausia, išgirdęs žodį „miestas“, pagalvoji apie merą, jo svitą, universitetą, verslą. Bet yra ir mažesnių grupių, kurios atranda santykį su miesto erdvėmis, viena jų – subkultūros. Tai žmonės, kurie puošia miesto erdvę savo buvimu, suteikdami miestui savotiško žavesio.

Kita vertus, tai yra tam tikros kartos žmonių grupės išgyvenimai. Tyrinėdami subkultūras, suvoki, kad nori pažinti „jauną miestą“, nes subkultūros būdingos jauniems žmonėms. Tad tyrinėdami subkultūras ir bandome parodyti, kokia buvo Klaipėda ir kokia ji yra dabar.

Neseniai vedėte ekskursiją po Klaipėdos miesto erdves, pasakojote apie pankus ir metalistus. Ar žmonėms įdomi subkultūrų istorija?

Į ekskursiją susirinko skirtingo amžiaus žmonės. Buvo tokių, kurie 1990-aisiais buvo jauni, kai vyko dideli politiniai perversmai. Pasakojau apie jų gyvenimo istorijas ir tas vietas, kuriose jie būriuodavosi prieš 20 metų, kur gyveno savo gyvenimą. Kaip sociologas, visą laiką patenku į savotiškas pinkles, nes ne viską galiu žinoti. Bet galiu pasiūlyti bendrą požiūrį į tai, kas vyko, papasakoti apie platesnį kontekstą, kad klausytojai galėtų geriau perprasti, kas tuo metu su jais vyko. Sociologai bando paaiškinti priežastis, kodėl būtent tuo metu galėjo nutikti vienas ar kitas įvykis, kodėl ne anksčiau, kokių būta suvaržymų, kodėl žmonės rinkosi tam tikrose specifinėse vietose, kodėl būtent tokios buvo maišto formos ir pan.

Na, o kita grupė atėjusiųjų į ekskursiją išsiskyrė tuo, kad jie jaunesni, bet iki šiol puoselėja subkultūrinę tapatybę. Galbūt jie girdėjo įvairių istorijų apie miestą iš vyresniųjų, bet nebeturi gyvo, emocinio santykio su ansktesnių subkultūrų vietomis. Jauni žmonės pamato, kad ne tik jie yra maištininkai, tokių maištautojų Klaipėdos mieste būta ir anksčiau.

O Jūs ar priklausėte kokiam nors subkultūriniam judėjimui?

Kiekvienas jaunas žmogus galėtų pasakyti, kad jis laviruoja tarp maišto ir bando rinktis alternatyvesnius gyvenimo būdus. Kartais maištas įgyja ryškias formas: išskusta skiauterė, tatuiruotės, auskarai. Kita vertus, išlieka vidinė nuostata, kuriai nereikia akivaizdžiai ekspresyvių formų, kaip rūbai, kūno puošyba, garsūs keiksmai, kūrybinė veikla ar eksperimentavimas su kvaišalais. Gal kiti ir pasakytų, kad kažkuo buvau, bet pats to neįvardyčiau. Gali būti, kad čia iškyla tokia sociologinė savirefleksija, kai stengiesi kaip hipsteris išvengti hipsterio kategorijos ir sakai: „Ne ne, aš ne toks.“ Bet kiti atpažįsta tavyje tam tikros subkultūros ženklus.

Jūsų vesta ekskursija vadinosi „Kur dingo Klaipėdos pankai ir metalistai?“. Ar iš tiesų subkultūros dingo iš Klaipėdos?

Jos yra, tik puoselėja šiek tiek kitokias tapatybės išraiškos formas. Tai reiškia, kad tobulėjant informacinėms technologijoms miesto erdvė tapatybei viešinti, parodyti, kas tu toks, nebesvarbi. Žmonės spiečiasi į virtualius, bendruomeninius tinklus ir ten bendrauja. Būtent taip komunikuodamas pasitvirtini savo tapatybę. Ekspresyvių, viešumoje demonstruojamų maišto formų jau nebestebima.

Kita vertus, stebint miesto erdvę, matyti, kad daugelis ankstesnių subkultūrų vietų įgyja komercinį aspektą, kuris susijęs su vartojimu. Jis nukreiptas į vidurinės klasės, arba jaunimo, kuris turi daugiau pinigų, gyvenimo būdą. Subkultūros, jeigu jų ir atsiranda, dabar atrodo tarsi buvimas populiarioje vietoje, kur gausu jaunų žmonių, bet maišto ekspresija neutralizuota. Šiuolaikinė visuomenė yra pripratusi prie maišto, dabar jis pardavinėjamas kaip prekė. Nuėjęs į bet kurį supermarketą gali nusipirkti punk rock ar metalistų marškinėlių, vilkėdamas juos atitiksi paskutinį mados klyksmą. Arba odinė striukė su kniedėmis, šiandien tai tiesiog mados elementas. Beveik nebėra atskirties tarp tų žmonių, kurie galvoja apie maišto išraiškas, ir tų, kurie tik simboliškai su tuo susiję. Subkultūros egzistuoja, tačiau dabartinės išraiškos yra nutolusios nuo ankstesniųjų ir „pagauti“ jas tampa sudėtinga.

Ar yra daugiau priežasčių, kurios lėmė tikrųjų subkultūrų atstovų ir tiesiog madingo jaunimo supanašėjimą?

Atsiradusios subkultūros suformuodavo kultūrinius stereotipus, kaip turėtume jas atpažinti. Atpažinimo elementai paprasti: ženklai, aksesuarai, avalynė, rūbai, šukuosenos, muzikinės išraiškos. Pastaruoju metu stebima tendencija, kad jauni žmonės nori būti individualūs, nenori paklusti, būti talpinami į kategorijas. Dėl to ir atsiranda hipsterių fenomenas, kai sakai, kad eina hipsteris, o jis sako: „Ne ne, aš ne hipsteris.“ Jauni žmonės bando priešintis priemetamoms stereotipinėms kategorijoms, nes dabar egzistuoja individualus santykis su savo tapatybės raiška ir individualus stilius. Išraiškos formos tampa hibridinės: tu gali būti geras moksleivis ir užsidėti marškinėlius, kur užrašyta Ramones. Vieni tave gali matyti kaip punk rock atstovą, kiti į tavo marškinėlius žvelgti tik kaip į paprastą rūbą. Šiandien neliko kontrasto tarp subkultūrinių ir popkultūros ar kūniškų mados išraiškų. Dabar egzistuoja stiliaus tolerancija, tad būti subkultūriniu grynuoliu nelengva.

Sugrįžkime į Klaipėdą. Nuvykusi į kitą Lietuvos miestą ir pabendravusi su žmonėmis, neretai išgirstu frazę: „Matosi, kad iš Klaipėdos.“ Ar egzistuoja koks nors sociokultūrinis aspektas, pagal kurį kiti gali identifikuoti, iš kur esi?

Galbūt klaipėdiečius dažnai atskiria dėl savotiško nesiskaitymo su autoritetais, kurie yra, bet suvokiami kaip žmonės, panašūs į mus. Autoritetai įtvirtinami įvairiais ritualais: subtiliais kreipiniais, tam tikrų veiksmų sekos laikymusi, specifiniais komentarais ir pan. Sakyčiau, klaipėdiečiai labiau mužikiški, gali tiesmukai rėžti į akis, per daug nepaisydami specifinių autoriteto įtvirtinimo ritualų. Jų žvilgsnio perspektyva yra horizontali. Tarkim, nueini prie jūros ir žvelgi į horizontą – visi autoritetai ir hierarchijos „subyra“. Klaipėdiečiui nėra didelio skirtumo, su kuo bendrauja: su kažkuo reikšmingu jis bendraus taip pat, kaip ir su visais kitais. Žinoma, toks santykis su aplinka ir aplinkiniais būdingas ne visiems. Kalbu apie tuos, kurie turi savotišką intelektinį santykį su miestu, tam tikrais išgyvenimais, kurie siejasi su miesto istorija, bandymu ją atpažinti. Jie suvokia, kad daugelis tų hierarchijų, autoritetų, struktūrų yra laikinos. Dėl to ir klaipėdietiškas santykis su tikrove yra paprastas.

Kas lėmė tokį klaipėdiečių požiūrį į autoritetus?

Reikia atminti, kad Klaipėdoje gyventojų kaita ypač sparti. Čia, skirtingai nei Vilniuje ar Kaune, nėra susiklosčiusių aiškių visuomenės struktūrų, kur dinastine linija įtvirtinamas elitas. Pavyzdžiui, kurios nors žinomos šeimos traktavimas kaip elito lemia atitinkamą pagarbą. Tai susiję su buvimu konkrečioje vietoje. Jeigu kalbėtume apie žinomas kauniečių šeimas, pastebėtume, kad jos gyvena vienoje vietoje, turi ilgą šeimos istoriją, yra tapatinamos su miestu, dėl to ir atsiranda savotiška pagarba. Klaipėdoje, kur gyventojai sparčiai keičiasi, to nėra. Galbūt po 30–40 metų struktūra bus labiau sustabarėjusi. Todėl tie klaipėdiečiai ir yra tokie, kad tu gali čia atvažiuoti kaip išskirtinis intelektualas, būti gerbiamas moksle ar meno pasaulyje, tačiau tai visiškai nieko nereikš tavo kasdienėje gyvenamoje aplinkoje. Žmonės tavyje tiesiog matys žmogų. Klaipėdoje ilgainiui išmoksti nebematyti statuso ženklų, todėl visi žmonės tampa lygiaverčiais tavo bendrabūvyje ir nusipelno lygiavertės pagarbos. 

Tekstas: Aistė Stalmokaitė