Anot Klaipėdos valstybinės kolegijos lektorės, buvusios žurnalistės Lauros Sėlenienės, tai, ką mes kalbame, nėra taip svarbu – svarbu tai, ką išgirsta mūsų auditorija. Svarbu ne tai, kaip mes atrodome, o kaip mus pamena kiti. Į savo kalbą galime sudėti aibę natų, tačiau įsimintiniausios tos, kurios suvirpina klausiančiųjų širdis.

Parodoje „Studijos2018“ kalbėjusi lektorė teigė, kad baigiant mokyklą iš mūsų tikimasi, kad mokėsime skaičiuoti, rašyti, skaityti, tačiau niekas nemoko kalbėti. „Kalbėti mums net neleidžia mokykloje. Prisipažinsiu, kad esu dviejų mergaičių  – Barboros ir Mortos – mama, grįžta jos namo ir gauna sesė pylos, kad tu kalbi per vokiečių pamokas, o aš turiu už tave atsiimti pastabas.  Gal gali nustoti kalbėti? Atsakymas būna, kad taip tu išmoksi kalbėti, jei neleidžiama? Iš esmės mus mokykloje moko daug dalykų, tačiau kalbėti mes turime išmokti patys“, – pasakojo L.Sėlenienė.

Moteris prisipažino, kad pati irgi nemokėjo kalbėti ir teko tai daryti pačiai. „Atžingsniuodama iki dėstytojos darbo aš daug metų dirbau žurnaliste. Puikiai žinau, ką reiškia kalbėti įtaigiai, kalbėti trumpai, sužavėti auditoriją ir padaryti taip, kad mano žiūrovas neišjungtų kanalo. Dirbau TV3 žinių tarnyboje“, – kalbėjo lektorė.

Kodėl susirinkusiems rūpi viešasis kalbėjimas? Susirinkęs jaunimas vienbalsiai užsiminė apie dvyliktos klasės kalbėjimo įskaitas. Jie teigė, kad koją pakiša jaudulys ir stresas. „Iš esmės jo nereikia bijoti. Teko net skaityti, kad viešojo kalbėjimo baimė prilygsta mirties baimei. Kai perskaitai tokį dalyką, tai net nedrąsu lipti kalbėti. Stresas „pakiša koją“: pradeda virpėti balsas, rausta skruostai, tačiau juo reikia mokėti pasipuošti. Mokslininkų tyrimai parodė, kad į sceną lipančios žvaigždės išgyvena tris kartus didesnį stresą nei paprastas „mirtingasis“. Nesumeluosiu, kad jos labai gerai atrodo, o tai reiškia, kad stresas jaunina, eidamas į sceną gauni jaunystės hormono. Nebijokite streso, nes juk mes jį įsikalbame. Pradedame juk sakyti, nebijok, nesijaudink, nesusimauk ir įsikalbame. Geriau pakeiskite į žodžius: sužavėk, nustebink, priversk išsižioti“, – patarimais dalijosi klaipėdietė.

Moteris juokaudama net sakė, kad kuomet moksleiviai stovi priešais kompetentingą auditoriją, virpa kojos, kad esi mažas, tuomet įsivaizduokite, kad visi sėdi nuogi ir tau skolingi. Patarimas sulaukė juoko bangos. Kodėl nugalėjus streso vis vien matai, kad kalbėjimas nežavi auditorijos? „Auditoriją dėmesį sulaikyti į pranešėją gali nenutraukiamai 8 sekundes. Paskui pradeda mintys nuklysti: ar čia yra kavos, ar ilgai čia šnekės, iš kur ji atvažiavo, iš kur ji viską žino? Tų aštuonių sekundžių intervalų kalboje turi būti kuo daugiau, kad sugrąžinti klausytojus. Norint sugrąžini auditoriją, man reikia svarbios informacijos, o ne „pezalų“, kurie pakiša pranešėjams koją“, – pasakojo lektorė.

Ką daryti, kad toks aštuonios sekundės priklausytų tik jums? Anot L.Sėlenienės, jai gelbsti jos kaip žinių reporterės patirtis. Žinių reportažas trunka daugiausiai tris minutes, o į jį reikia sutalpinti ne tik žurnalistės kalbą, bet ir du pašnekovus. „Įvertinkite savo kiekvieną žodį euru ir atmetus visus „pezalus“, kiek liks to gryno žodžio? Pabandykite paskaičiuoti“, – klausė auditorijos buvusi žurnalistė.

„Mes turime informaciją visada įvilkti į gražų, patrauklų žodį. Taip ir darykite. Pavyzdžiui, emigracija. Kiekvieną kartą girdime, kad iš Lietuvos emigravo tiek tūkstančių žmonių ir panašiai. Bet žymiai geriau skamba, kad per dieną iš Lietuvos emigruoja šimtas įvairaus amžiaus žmonių. Tu tuomet gali labiau suvokti mąstą, nes kitaip tai būna tik skaičius“, – patarimais dalijosi L.Sėlenienė. Moteris taip pat pabrėžė, kad kalbos sėkmei turinys turi vos septyni procentai. Būtent todėl lektorė atkreipė dėmesį, kad kalbant yra svarbiau vizualizacija: kaip atrodo pranešėjas, kaip jis kalba, ką jis atsinešė su savimi, kaip atrodo net pati auditorija.

Balsui, anot pranešėjos, taip pat atiduodama didelė duoklė. Jei balsas bus cypiantis, aukštas, tuomet tikėtina, kad ilgai klausytis auditorija negalės. Jei balsas bus sodrus, jis glostys klausytojo ausį, ramins, bet ne tiek, kad užmigdytų. „Sąmonėje reikia savęs nenužeminti, jauskitės kuo didesniu žmogumi, nes tuomet tu natūraliai pažemini balsą. Pažemintas balsas suteikia daugiau pasitikėjimo, atrodo labiau raminantis ir įtaigus. O dar labiau jį pažeminti reikia, kad natūraliai kalbos eigoje jis pakyla. Jei pradėsi plonai kalbėti, tai kuo toliau, tuo baisiau bus“, – sakė Laura. Ji atkreipė dėmesį, kad kai kuriems gražus balsas, kuriuo lyg norisi užsikloti, yra duotybė, tačiau jei taip nėra, išmokti galima.

Kita problema, kurią įvardino lektorė, kalbėjimas pro sukąstus dantis. „Labai daug merginų pasimauna ant šios mados, tačiau mes esame obuolių kalba, todėl kalbėkime atviromis burnomis“, – drąsino klaipėdietė.

Tie, kurie dar nebuvo parodoje, kviečiame užsukti. Dar turite laiko šiandien ir šeštadienį. Būtinai aplankykite žurnalo „Kuo būti“ stendą, kuriame galėsite įsigyti naujausią žurnalo numerį. O jame daug įkvepiančių istorijų apie specialybes ir daug kitų įdomių straipsnių, aktualių moksleiviams.