Tokiose šalyse kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Vokietija jau tradicija tapę vadinamieji „gap year“ nors ir nedrąsiai, bet jau atkeliauja ir į Lietuvą. Po mokyklos vis daugiau abiturientų nori atsipūsti ir metus praleisti turiningai. Norėdami atrasti savąjį kelią, pasisemti unikalios patirties ir labiau pažinti save bei juos supančią aplinką, abiturientai renkasi įvairias veiklas: darbus, keliones, populiarėja ir savanoriška veikla. Nors pastaroji suvokiama kaip pagalba kitam, vis dėlto savanoriavę žmonės sutartinai tvirtina, kad visų pirma tai – nauda sau pačiam.

Gali padėti geriau save pažinti

Savanorystė neapsiriboja tik Lietuva. Norintys lavinti kalbą, pažinti pasaulį ir kitų šalių organizacijose vykstančius procesus, renkasi savanorystę užsienyje. Štai tokia savanoryste domėjosi ir Miglė, kuri baigusi mokyklą nusprendė dar metus pailsėti.

Pasibaigus brandos egzaminams, mergina ėmė kruopščiai ieškoti vietos savanorystei: atidžiai rinkosi projektą, kuris atitiktų jos interesus, iš anksto pasidomėjo apie šalį, į kurią vyko. Jos dėmesį patraukė Europos savanorių tarnybos siūloma Porto jaunimo organizacijų federacija. Antrame pagal dydį Portugalijos mieste su kitais savanoriais ir organizacijos darbuotojais mergina įgyvendino įvairius projektus, organizuodavo renginius, dalyvaudavo ir kitų Porto jaunimo organizacijų veiklose.

„Mano veikla susidarydavo iš pačių įvairiausių užduočių, kurias gaudavome kiekvieną savaitę. Pavyzdžiui, projekto metu atidarinėjome biblioteką, rašėme knygą apie jaunimo politiką Porte, dirbome su socialine medija, keliaudavome į išvykas bei kitų organizacijų renginius kituose Portugalijos regionuose“, – pasakojo Miglė.

Įgijusi vertingos patirties mergina sako, kad tiems, kurie nėra apsisprendę, kokiu keliu toliau nori eiti, savanorystė puikus būdas pasitikrinti ir išbandyti savo jėgas įvairiose srityse. Miglei darbas organizacijoje padėjo suvokti, kaip turėtų veikti nevyriausybinis sektorius, kuris, anot studentės, Portugalijoje yra itin stiprus. Kita vertus, mergina svarsto, kad ir darbdaviai palankiau vertina savanoriavusį žmogų dėl jo įgytos patirties.

„Man teko atsidurti įvairiose situacijose ir užduotyse, kurios išstumia iš komforto zonos, o tai tikrai gali padėti pažinti save geriau. Turbūt daugiausiai įtakos savanorystė padarė mano požiūriui bei bendravimui. Pagyvenus kitoje šalyje, prasiplėtė mano akiratis, supratau, kad ne viskas yra taip, kaip man atrodo, kad turėtų būti. Išmokau būti lankstesnė, prisitaikyti prie žmonių bei situacijų ir iš to pasimokyti. Įgijau ir techninių žinių. Todėl manau, kad dažnai savanorystė gali padėti apsispręsti, kuri kryptis traukia, arba priešingai“, – įsitikinusi mergina.

Portugalijoje Miglė susipažino su begale įdomių žmonių, kurių kiekvienas, jos nuomone, prisidėjo prie jos gerosios patirties. Tiek projektinė veikla, tiek laisvalaikis buvo kupini nuotykių, kelionių, renginių. Tai merginai padėjo ne tik pažinti šalį, įgyti darbinės patirties, bet ir tarptautinės savanorystės laiką išnaudoti turiningai ir kokybiškai.

Ieškojo būdo padėti sau

Nemažai jaunuolių, mokslus krimtusių užsienyje, grįžta į Lietuvą tęsti studijų, dirbti. Taip pasisuko ir Tomo (vardas pakeistas) gyvenimas, kuris po kelerių metų nusprendė studijas užsienyje nutraukti.

„Grįžus į Lietuvą buvo sunku susitaikyti su pralaimėjimu ir tikrai galvojau, kad gyvenimas baigtas. Pradėjau vaikščioti į terapiją, vartojau vaistus, bet vis tiek didžiąją dalį laiko praleisdavau užsidaręs kambaryje. Po pusės metų pasidarė gana ir pradėjau ieškoti, kaip įprasminti laiką, nes žinojau, kad vien tik terapija ir vaistais iš savo kambario neišlipsiu. Į savanorystę ėjau ne su mintim, kaip kitam padėti, o ieškojau būdo, kaip padėti sau“, – atviravo Tomas.

Intelektualioje aplinkoje – Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje – savanoriavusio vaikino lūkesčiai nebuvo dideli. Tomas tikėjosi mažais žingsniais pajudėti iš vietos ir jam pavyko. Įsisukęs į bibliotekos darbo ritmą vaikinas vis pagalvodavo, ką nori veikti toliau. Nors užsienyje su menais susijusi studijų programa iki šiol jam yra miela širdžiai, tačiau Lietuvoje Tomas nusprendę pasukti kitu keliu ir išbandyti save tiksliuosiuose moksluose. Šiuo metu vienos populiariausių studijų programų studentas džiaugiasi, kad savanorystės metu turėjo laiko pasvajoti, susidėlioti mintis ir priimti sprendimą.

„Nenorėčiau visų nuopelnų skirti savanorystei, bet ji prisidėjo prie mano pasikeitusio požiūrio. Nebelaikau praleisto laiko užsienyje ir nebaigtų studijų pralaimėjimu ir vis sau kartoju, kad įvyko gyvenimas ir gyvenimas tęsiasi“, – pasakojo Tomas.

Veiklos bibliotekoje buvo įvairios. Vienomis dienomis dėliodavo skaitytojų grąžintas knygas atgal į jų vietas lentynose, o tai, kaip juokauja vaikinas, buvo gera mankšta, nes liftų nemėgstančiam studentui kaskart tekdavo lipti centriniais bibliotekos laiptais. Tomas vis užmesdavo akį ir į tai, ką žmonės skaito ir kuo domisi, tad ir pats perskaitė nemažai knygų. Budėdamas skaityklose ne tik padėdavo bibliotekos lankytojams surasti jų ieškomas knygas, nukreipti juos į bibliotekoje vykstančius renginius, bet ir rasdavo laiko mokslams.

„Budėjimas tikrai neatsibosdavo, o kaip tik prašydavau daugiau pamainų. Tą laiką išnaudodavau ramiai ruoštis egzaminams, nes tuo metu jau galvojau apie studijas ir mokiausi tiems egzaminams, kurių, kai stojau į užsienį, neprireikė. Kitu metu apžiūrėdavau esančias parodas ar klausydavau plokštelių muzikos kambaryje“, – apie pažintį su biblioteka kalbėjo Tomas.

Ilgą laiką namuose praleidęs vaikinas džiaugiasi mažais dalykais. Jie, anot Tomo, jam labiausiai padėjo. Būtent todėl abiturientams, kurie baigę mokyklą neketina studijuoti, pataria nesėdėti namuose, o atrasti veiklos, kuri juos praturtintų.

„Savanorystė yra vienas iš būdų, kaip prasmingai praleisti laiką, pakeliauti po Lietuvą ar kitas šalis, susirasti draugų, bendraminčių. Kiekvienam ji bus kitokia. Taip pat savanorių visi laukia, visi nori, tad jausmas tikrai neblogas“, – sako Tomas.

Mokykla neparuošia gyvenimui

Mitą, kad po vadinamųjų GAP YEAR nesinori grįžti mokytis, neigia Užupio Meno Inkubatoriuje savanoriavusi Ieva. Meniškoje aplinkoje atsidūrusi mergina teigia, kad jau po pusės metų pasiilgo mokslų. Tiesa, savo sprendimu nestoti iškart po mokyklos Ieva džiaugiasi.

„Mokykla tikrai neparuošia žmogaus gyvenimui. Po mokyklos dar reikia pabaigti gyvenimo mokyklą, o va čia jau įgyji tikras žinias. Stokit tik jeigu esat 100 proc. įsitikinę, kad būtent tai norit studijuoti. O jei ne, gyvenimas pilnas galimybių: galit savanoriauti, ir tikrai nebūtinai Lietuvoje, galit dirbti ir gauti daugybę kontaktų, pažinčių, galit lankyti kursus, keliauti. Tiek daug visko, tik imk ir daryk“, – pataria pašnekovė.

Savanoriaudama Ieva buvo pagalbininkė įvairiuose renginiuose, parodų atidarymo metu. Teko ir užkandžius ruošti, ir su parodų lankytojais bendrauti, ir prižiūrėti menininkų darbus. Nors jos studijų pasirinkimui savanorystė didelės įtakos neturėjo, bet įkvėpimo mergina tikrai pasisėmė.

„Net pradėjau mokytis groti gitara, ir dažniau paimdavau pieštuką į rankas. Ten tokia aura – savaime ateina noras kurti. Aišku, įgijau daug žinių, pamačiau įdomių ir keistų meno kūrinių. Pamenu, menininkė iš keramikos studijos buvo sukūrusi parodą su natūraliomis samanomis. Man reikėjo jas laistyti, kad nesudžiūtų. Geras darbelis buvo. Iš tikrųjų savanoriaudama net ir su visu Užupiu daugiau susipažinau. O prieš tai juk apie jį nieko nežinojau“, – pasakoja Ieva.

Tiesa, netrūko ir įsimintinų akimirkų, kurių metu merginai teko matyti renginių organizavimo užkulisius. Štai plenero pavadinimu „Balta“ pasiruošimo procesą mačiusi ir prie jo prisidėjusi Ieva džiaugėsi ne tik galimybe pamatyti, kaip viskas vyksta pradedant nuo idėjos iki jos įgyvendinimo, bet ir sutiktais žmonėmis. Mat menininkų darbų apžiūrėti buvo užsukęs ir Andrius Mamontovas.

Žmogaus galimybių ribos neišmatuojamos

Aktyvi trijų vaikų mama Alina iki savanorystės, kuri truko visus metus, turėjo nemažai darbinės patirties. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje ir įvairiose įmonėse ekonomiste dirbusi bei Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje dėsčiusi moteris savanoriavo būdama motinystės atostogose. Anot Alinos, turint laiko labai norisi prisidėti prie miesto vystymosi, todėl nevyriausybinėje organizacijoje ėmėsi rengti projekto paraišką.

Projektas buvo susijęs su senyvo amžiaus žmonėms teikiamų paslaugų plėtra, jų socialinės atskirties mažinimu Klaipėdoje. Nors paraiškos rengimas nebuvo lengvas, tačiau tai leido Alinai ne tik padėti organizacijai, bet ir sustiprinti jos pačios gebėjimus bei kompetencijas.

„Savo savanoriškoje veikloje dalyvavau mokymuose kartu su organizacijos nariais, rengiau projektinį pasiūlymą su projekto idėja, taip pat rengiau paraišką, derinau ją su ESFA (Europos socialinio fondo agentūra). Taip pat teko atlikti rinkos tyrimus apklausiant paslaugų tiekėjus, modeliuojant galimus renginius“, – apie įgytas patirtis pasakojo Alina.

Šiuo metu moteris, studijuojanti geodeziją, sako, kad džiaugiasi savanoriškoje veikloje išdrįsusi nerti visiškai į kitą sritį – socialinių paslaugų teikimą – ir įsigilinti į jos specifiką.

„Savanoriaujant, teko suprasti ir suvokti vykstančius procesus, tai praplėtė mano akiratį, taip pat galėjau savo kūrybinį potencialą panaudoti padedant organizacijai susikoncentruoti į naujos veiklos galimybes. Įgijau patirties, o ir prieš metus net negalvojant studijuoti, šią savanorystės praktiką panaudojau stojamųjų egzaminų balams“, – džiaugiasi Alina.

Moters įsitikinimu, savanorystė – pirmasis žingsnis norint įgyti darbo įgūdžių, kurie leidžia pajusti jaunam žmogui, kaip veikia organizacija, įvairūs procesai ir pokyčiai. Tiesa, savanoriauti, anot jos, reikia nuolat, nes tai ne tik ugdo žmogų kaip asmenybę, plečia kompetencijas, bet ir didina atsakomybės jausmą.

„Norint siekti, reikia išdrįsti, o savanorystė iš vienos pusės kaip ir neįpareigoja savo baime suklysti, tai galite daryti laisva valia ir iš to mokytis. Savanoriaujant man kilo idėja vykdyti dar daugiau veiklų, supratau, kad žmogaus galimybių ribos yra neišmatuojamos, mes galime sukurti, padaryti didelius dalykus, reikia tik drąsos ir tikėjimo. Mano savanorystės patirtis parodė, kad net ir vienas žmogus turėdamas idėją  gali išvystyti visą organizaciją, kurios paslaugomis naudojasi daug žmonių. Tereikia drąsos kuriant ir siekiant savo tikslų“ – įsitikinusi Alina.

Moteris nedvejodama linki visiems į gyvenimą pažiūrėti kitu kampu. Savanoriaujant, Alinos teigimu, patiriama daug naujų dalykų, o sutikti žmonės praturtina gyvenimą ir padeda augti kaip asmenybei.