Jei žvelgsime į bendrą vertinimo sistemą, tai dėmesys yra atkreipiamas į tai, kaip abiturientas rengėsi kalbai, kalbos organizavimą ir turinį, kalbos vartojimą ir santykį su klausytojais. Pradėkime nuo pirmojo žingsnio – pasiruošimo. Net tris taškus iš 20 galima gauti, jei tinkamai suformuluota kalbos pagrindinė mintis ir ją plėtojantys teiginiai. Remiantis surinkta medžiaga ir asmenine patirtimi, sukurti argumentai teiginiams pagrįsti; nurodyti informacijos šaltiniai. Taip pat yra svarbu nepamiršti išplėstinio plano.

Kalbos rašymo ir pateikimo dalys taškais yra beveik lygiavertės. Pradėkime nuo rašymo, nes vertintojai turi įvertinti, ar aiškiai yra suformuluota pagrindinė mintis (pagrįsta išvada) ir iš jos kylantys (į ją vedantys) svarbiausi teiginiai. Labai svarbu nepamiršti tinkamai parinktų argumentų bei tiksliai vartoti pagrindines sąvokas. Toliau vertintojai vertina kalbos struktūrą ir stilių, jos taisyklingumą. Čia svarbu pažymėti, kad yra kreipiamas dėmesys, ar yra visos struktūrinės kalbos dalys, jų proporcijos tinkamos. Medžiaga pateikta aiškiai, kalbos dalys susietos sklandžiai. Žodynas turtingas, sintaksinė struktūra įvairi.

Viena yra parašyti kalbą, tačiau kita – ją pasakyti. Visi žinome, kad atsidūrus priešais auditoriją, pradeda virpėti keliai, džiūsta burna, mintys pasiklysta. Būtent ir vėl vertintojai net 8 taškus gali skirti už tai, kaip abiturientas savo kalbą „ištransliuoja“.

Šioje dalyje abiturientas turi užtikrinti, kad yra atsakyta į temą. Argumentuotai svarstyti, tinkamai pateikti per iliustracinę medžiagą (pasakojimai, pavyzdžiai, analogijos ir pan.), sava poziciją. Nereikia pamiršti santykio su klausytoju, kurio metu bendraujama tinkama verbaline ir neverbaline raiška, atsižvelgiant į konkrečią komunikacinę situaciją. Laikomasi nurodytos kalbos trukmės. Nereikia pamiršti taisyklingos lietuvių kalbos, kirčiavimo, vengti žargono. Taip pat svarbu pažymėti, kad kalbama turėtų būti pakankamai garsiai, tinkama intonacija.