Jei jus tokia būsena ištinka nuolatos, kai tenka atsistoti ir kalbėti viešai, tuomet turite problemų. Jus kankina viešojo kalbėjimo baimė. Tačiau JAV įsikūrusi „Toastmasters International“ tikina, kad tai visiška nesąmonė. Šis judėjimas jau beveik amžių moko įvairius žmonės viešojo kalbėjimo įgūdžių.  Pateikiami penki mitai, kurie, anot „Toastmasters“, dažnai sukuria iliuziją, kad laisvai reikšti mintis prieš auditoriją yra kažkas neįmanomo.

Oratoriais yra gimstama

Taip, yra dalis žmonių, kuriems kalbėti prieš auditoriją yra niekai: jie jaučiasi lyg žuvys vandenyje, tai yra jiems natūrali būsena, o apie kažkokį stresą net nėra ko kalbėti. Būti geru oratoriumi neužtenka vien noro ar ausiai malonaus balso. Jei nori pasirodyti kaip oratorius, kuriam ši savybė yra įgimta, reikia itin daug praktikuotis, dirbti ir nepamiršti disciplinos.

Kai kurie suranda n priežasčių, kodėl negali būti puikūs oratoriai. Jiems atrodo, kad koją gali kišti akcentas, galbūt kilmė ar kalbos sutrikimai, pavyzdžiui, mikčiojimas. Tai tik jūsų pačių įsitikinimai, nes štai šių metų oratoriaus titulas priklauso Mohammedui Qahtani, kuris mikčioja, tačiau sugebėjo šią bėdą suvaldyti, kad ji netrukdytų sklandžiai dėstyti mintis viešumoje.

Tarkime, kad vis dėl to jūsų kažkoks trūkumas, dėl kurio jūs kompleksuojate, išlindo. Tas pats pasaulio geriausias oratorius „Business Insider“ pasakojo, kad jis žino, kad jo kolegos turi galbūt stipresnius balsus, galbūt yra labiau charizmatiški, tačiau jam padeda jo komiko savybės. Prisiminkite, kad kiekvienas turime stiprybių, kuriomis galima užmaskuoti silpnybes.

Geri oratoriai nebebijo lipti ant scenos ir nebesijaudina

Stanfordo universiteto psichologė Kelly McGonigal teigia, kad adrenalinas, kurį jaučiame prieš lipant ant scenos, neturi sukelti nerimo, bet atvirkščiai – suteikti sparnus. Kuomet tobulėji kaip oratorius, tavo nerimas prieš kalbėjimą niekur nedingsta: galbūt mažiau suks pilvą prieš rengiant kalbą, tačiau prieš ją sakant išliks toks pat nerimas, nes jums tai rūpi.

Ką reikia daryti? Patariama bent valandą prieš kalbą negerti kavos. Taip pat patariama bent pusę minutės skirti kvėpavimo pratimams. Jei susitvarkysime su kvėpavimu, jis tas tolygus, ramus, tuomet ir savijauta užlipus ant scenos bus kitokia. Nuslūgs bent šiek tiek nervinė įtampa.

Intravertams sunku atsiskleisti ant scenos

Knygos „Quiet: The Power of Introverts in a World That Can‘t Stop Talking“ autorė Susan Cain teigia, kad intravertai nebūtinai yra tyleniai ir drovūs, tačiau jų įkvėpimo šaltinis – rami aplinka. Sugrįžkime prie to, kad neturi būti kaip kiti: jei esi intravertas, nereikia verstis per galvą ir patapti ant scenos ekstravertu: galima savo kalbą pasakyti taip pat aiškiai, tačiau savo greičiu.

Geriausios kalbos yra tos, kurias įsimenama  

Daugelis viešai kalbėti pradedančių žmonių mano, kad tai yra kažkas panašaus kaip monologas, kurį išmoksti mintinai žodis į žodį. Kuomet yra kalbama prieš auditoriją, reikia bendrauti su savo publika, stebėti ją ir atsitinkamai reaguoti.

Jei norite, kad jūsų prezentacija ar kalba būtų pasisekusi, tuomet turėkite omenyje, kad turite užtikrinti, jog ji yra adaptuota tiems, kurie sėdi prieš jus. Jei kalbate tik tai, ką esate išmokę, tuomet rezultato nepasieksite – tapsite neįdomus ir jūsų niekas negirdės. Tačiau jei pasitelksite vizualus, galbūt pasakysite kokį juokelį, tuomet net neabejokite, kad sulauksite dėmesio.

Griežta kalbų tvarka

Jei jūsų laukia svarbi kalba, tai nebūtinai ji turi būti kaip visos: stovėti prie pakylos, pasislėpti už jos... Įsivaizduokime, kad turite pristatyti prezentaciją, tačiau jokios scenos nėra, o jūs pradedate panikuoti. Be reikalo. Pasinaudokite tuo, kas yra ir parodykite ką galite. Kai kuriems tenka ne vienerius metus mokintis, kaip stovėti ant scenos, kaip ant jos elgtis. Svarbiausia yra jaustis natūraliai, nesusikausčius ir jūsų judesiai, emocijos ir veido mimikos turėtų tai atspindėti.