Vadinamieji super ar ultra tėveliai, norėdami savo vaikams gero, be galo stengiasi ir galiausiai nė patys nepajunta, kaip ima perdėtai juos kontroliuoti. Besaikis, neįsisąmonintas noras reguliuoti vaikų gyvenimą iki mažiausių smulkmenų tampa ne tik natūralios raidos stabdžiu, bet ir gali sukelti psichologinių problemų.

Apie ultra ir super tėvelius bei kaip auginti kitokius vaikus jų nežlugdant, kalbamės su psichologe Asta Blande.

Ko gero, daug kam yra tekę susidurti ar bent jau girdėti apie super tėvelius, o supermama jau tapo vos ne visuotinai atpažįstamu tam tikro tipo mamos apibūdinimu. Norisi klausti ne tiek, kas tie super tėveliai, bet kokią aplinką savo vaikams jie kuria? Ką reiškia augti su super tėvais?

Iš tiesų, kai kalbama apie super ar ultra tėvelius, dažniausiai turime mintyje tuos, kurie linkę visą kontrolę turėti savo rankose, labai ir net perdėtai rūpintis visais įmanomais vaiko gyvenimo aspektais.  Ir neretai iš pradžių šie tėveliai sudaro tikrai pozityvų, besidominčių, vaikais nuoširdžiai besirūpinančių ir aktyvių tėvų įspūdį. Vis dėlto, laikui bėgant, pradedi pastebėti, kad ne viskas čia taip super: kažkodėl tiek vaikams, tiek vaikų draugams, tiek mokytojams pasidaro sunku bendrauti su tokiais tėvais, visi jaučiasi tarsi būtų nuolat testuojami ir vertinami.

Tėvai pastebi, bet ne visada supranta, kodėl tarpusavio ryšys tampa sudėtingas. Bet kam gi norisi nuolatinių klausimų, patarimų, jausmo, tarsi visą laiką būtum egzamine, o tas, kuris egzaminuoja viską žino tobulai, o tavo atsakymas visada bus tik „iš bėdos“, tik dalinis. Maža to, pastebiu, kad iš tikrųjų „visažiniai“ super tėveliai labai dažnai reikalo esme domisi ir dalykus išmano gana paviršutiniškai.

Situacija išties atpažįstama, tačiau natūraliai kyla klausimas, kaip tampama tokiais tėvais? Kokia asmenybė tokioje aplinkoje formuojasi?

Kiekvienas atvejis yra individualus. Kaip tokiais tėveliais tampama, galėčiau pasakyti tik pabendravus su kiekvienu jų. Tačiau galima matyti ir tam tikras tendencijas: kartais tai lemia asmenybės nesaugumo jausmas, apimantis atsidūrus nekontroliuojamoje situacijoje. Kartais įtakos turi tik kontrole pelnomas dėmesys, kuriuo sustiprinama savigarba, o kai kada – nuo pat mažens šeimoje matomas ypač dažnos ir intensyvios kontrolės pavyzdys. Kitaip tariant, kontroliuoti ima tie, kurie tai matė ar patyrė savo kailiu.

Gaila, tačiau ne visada suprantama, kad vaikui šalia tokių tėvelių ne tiek saugu, kiek sunku. Sunku dėl to, kad nuolat jautiesi tik kažkieno dalis. Todėl, kad už tave sprendimus priima kitas net ir tada, kai esi prašomas dėl kažko apsispręsti, iš tiesų viskas įvyksta taip, kaip buvo suplanavę tėvai. Vaikams, ypač paaugliams, dėl to dažnai gėda prieš savo draugus, nes visad ir visur šmėžuoja tėvelių veidas, patarimai ir kritika. Be to, svarbu nepamiršti ir dar vieno dalyko: kai už tave nuolat sprendžia kiti, vėliau tampa tikrai sunku pačiam savarankiškai priimti sprendimus ir su jais susijusią atsakomybę.