Tuo metu mokytojai aplinką mokykloje linkę vertinti pozityviau. Patyčias paplitusiu ar labai paplitusiu reiškiniu laiko tik kas dešimtas mokytojas. Tokius skaičius atskleidžia Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atlikta suinteresuotų šalių apklausa.

Patyčios labiausiai paplitusios profesinėse mokyklose. Gimnazijose ir vidurinėse mokyklose patyčias paplitusiu reiškiniu laiko ketvirtadalis moksleivių. Profesinėse mokyklose ši dalis kone dvigubai didesnė – net 42 proc. profesinių mokyklų auklėtinių patyčias laiko paplitusiomis. „Šie skaičiai rodo, kad siekiant didinti profesinio mokymo patrauklumą, turėtume skirti dėmesio ne tik mokymo kokybei, tačiau ir mokyklos aplinkai“, – nurodo MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas.

Su patyčiomis dažniausiai susiduria silpnesnių mokyklų moksleiviai. Net 57 proc. moksleivių, besimokančių silpnesnėse mokyklose, patyčias laiko paplitusiomis. Stipriose mokyklose su patyčiomis susiduriančių moksleivių yra tris kartus mažiau (17 proc.).

„Gajus mitas, kad regioninių mokyklų moksleiviai dažniau susiduria su probleminiu elgesiu. Tačiau tyrimas atskleidžia, kad patyčių paplitimo mastas yra pakankamai panašus tiek didžiųjų miestų, tiek regionų mokyklose. Mokyklose, kuriose puoselėjama bendruomeniškumo ir tolerancijos kultūra, moksleiviai geriau sutaria su mokytojais, siekia aukštesnių akademinių rezultatų ir turi ambicingesnių planų dėl ateities, patyčios yra paplitusios kur kas mažiau“, – sako G. Jakštas.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliekamo PISA tyrimo duomenimis, Lietuvos moksleiviai su patyčiomis susiduria šiek tiek rečiau nei EBPO vidurkis. 16 proc. moksleivių teigė, kad jie tampa patyčių objektu bent porą kartų per kelis mėnesius. „Pagal šį rodiklį lietuviai su patyčiomis susiduria dvigubai rečiau nei Latvijos ir šiek tiek rečiau nei Estijos moksleiviai. Palyginus su Suomijos, Švedijos ir Danijos rodikliais, taip pat esame geresnėje situacijoje. Iš vienos pusės, galima pasidžiaugti, tačiau gali būti ir taip, kad rodiklis neatskleidžia tikrosios situacijos, nes nėra vieningai sutariama, kas yra laikoma patyčiomis“, – sako G. Jakštas.

Analitiko teigimu, kalbant apie patyčias, būtina atkreipti dėmesį į ryšį tarp patyčių paplitimo ir mokinių pasiekimų. „Pastebimi labai ryškūs rezultatų skirtumai tarp mokyklų, kuriose patyčios paplitusios, ir tų, kuriose patyčių paplitimas mažesnis. Pavyzdžiui, mokinių, besimokančių probleminėse mokyklose, gamtamokslio rezultatai net 55 taškais mažesni nei kitų mokyklų moksleivių. Tai reiškia, kad mokiniai, susiduriantys su patyčiomis, žinių lygiu nuo bendraamžių atsilieka maždaug pusantrų metų“, – sako G. Jakštas.

MOSTA atliktas tyrimas rodo, kad mokytojai patyčias pastebi gerokai rečiau nei moksleiviai. Nepriklausomai nuo to, kokiose mokyklose – stipriose ar silpnose, gimnazijose ar profesinėse, miesto ar kaimo – mokytojai dėsto, jie patyčias pastebi mažiausiai du kartus rečiau nei moksleiviai.

„Pavyzdžiui, profesinėse mokyklose mokytojai patyčias laiko paplitusiu reiškiniu net 3,5 karto rečiau nei mokiniai. Vadinasi, vykdant patyčių prevencijos programas, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas mokytojų parengimui: kaip atpažinti patyčias ir kaip su jomis kovoti. Mokytojai turėtų mokiniams aiškiai komunikuoti, kad patyčios nebus toleruojamos. Taip pat svarbu į problemų sprendimą įtraukti tėvus. Pastebima, kad vaikai, kurie jaučia tėvų palaikymą, rečiau susiduria su patyčiomis“, – sako G. Jakštas.

Analitiko teigimu, siekiant efektyviai mažinti patyčių paplitimą, svarbu matuoti prevencinių programų efektyvumą. „Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas atskleidė, kad vos 10 iš 400 programų, nukreiptų į probleminio elgesio mažinimą, tenkino minimalius poveikio kriterijus. Tačiau tai nereiškia, kad visos programos yra neveiksmingos. Pavyzdžiui, Suomijoje vykdoma patyčių prevencijos programa pasiekiama, kad net 98 proc. patyčių aukų situacija po dalyvavimo programoje pagerėjo“, – nurodo analitikas.

G. Jakšto teigimu, norint pasiekti teigiamų pokyčių, vien tik nukopijuoti sėkmingas praktikas nepakanka. „Skirtingose valstybėse prevencijos programos duoda skirtingus rezultatus. Todėl, siekiant Lietuvoje efektyviai kovoti su patyčiomis, reikia ieškoti būtent mūsų aplinkoje veikiančių sprendimų. Taip pat reikia daugiau įrodymų apie patyčių prevencijos programų veiksmingumą. Šiuo metu įgyvendinama daug programų, tačiau nėra aišku, kurios iš jų lemia pozityvų elgesio pokytį. Geresnis programų rezultatyvumo vertinimas leistų ne tik efektyviau investuoti į patyčių prevenciją, tačiau ir veiksmingai pagerinti moksleivių savijautą mokykloje, o ilgalaikėje perspektyvoje tikėtinas ir teigiamas poveikis akademiniams rezultatams“, – mano analitikas.