Pradėkime nuo to, kas tai iš tikro yra ir kodėl nereikėtų padauginti šio žodžio savo kalboje. Pasirodo, kad šį terminą sugalvojo Alex‘as Osbornas, kuris parašė knygą, kaip kūrybiškumą panaudoti darbe. Joje jis pristatė metodą, kaip rasti idėjų, jas sugeneruoti ir pristatyti grupėje žmonių. Jis sugalvojo keturias taisykles, kaip taisyklingai tai daryti, tačiau su laiku, viskas šiek tiek išsikreipė.

Keturios „brainstorm‘ingo“ taisyklės:

  • Kiekybė, o ne kokybė: norint rasti pačią pačiausią idėją reikia pradėti nuo daugiau nei vienos.
  • Kritikai čia ne vieta: nėra blogos idėjos. Visos jos yra geros.
  • Nestabdykite savęs: nėra beprotiškų idėjų. Reikia leisti kūrybiškumui įsijungti aukščiausią pavarą ir žiūrėti, kas iš to pavyks.
  • Sujunkite ir padarykite kažką bendro.

Realiai, jei nesivadovaujate šiomis taisyklėmis, tai jūs „nebrainstorm‘inate“, todėl sakyti, kad nelabai mėgstate tą daryti, būtų neteisinga. Daugelis pagalvos, kad iš šių keturių taisyklių pati svarbiausia yra – antroji. Daugelis galbūt turi kažką pasakyti, turi kažkokią idėją, tačiau jaučiasi nesmagiai, nėra savimi pasitikintys, todėl dažnai nepasako tai, ką galvoja. Jie savo mintis pasilieka sau ir jos niekada nepamato dienos šviesos.

Norime nustebinti, kad pati svarbiausia taisyklė – numeris keturi. Kaip mes tai žinome? Yra begalės tyrimu, kurie įrodė, kad „brainstorm‘ingas“ nėra efektyvesnis už paprastą metodą, jei žmogus vienas nuspręs prisėsti, susirašyti savo idėjas ant popieriaus ir išsirinkti geriausią. Svarbiausia čia yra bendrumas: kai visos idėjos yra išsakomos, o rezultate yra sukuriama kažkas, kas susideda iš ne vienos, o kelių idėjų.

Pabaigai, bet kas gali tiesiog surašyti idėjas, tačiau svarbiausias darbas yra, kuomet tenka jas visas apjungti, surasti bendrą viziją, rasti kompromisą, geriausią variantą.  Būtent šiame procese atsiskleidžia visa „brainstorm‘ingo“ esmė, nes idėjos yra sugeneruotos įvairių žmonių, su įvairiomis patirtimis, iš skirtingų situacijų.