Laiko nuovokos praradimas

Šį kartą praktiniais patarimais su portalo kurstoti.lt jaunaisiais skaitytojais dalijasi VU VM lektorė, profesionali koučingo specialistė, NLP ir Eneagramos trenerė Julija Kubova. Pradžioje pašnekovė pabrėžia, kad įskaitose yra labai svarbu pasidomėti, kokia yra atsiskaitymo struktūra, ir suvokti, ką nori išgirsti komisijos nariai. Taip pat nereikėtų nepamiršti stebėti bei valdyti laiką. „Dažna jaunų žmonių klaida, kad jie negali išsakyti savo minties glaudžiai ir išsiplečia. Galimas ir atvirkštinis variantas, kuomet kalbama labai trumpais sakiniais, neinama į gylį ir todėl yra gaunamas blogas įvertinimas arba dalykas yra neįskaitomas“, – pasakojo lektorė. Paprasčiausiai galima pasipraktikuoti namie, pasibandyti, pasižiūrėti, kiek užtrunka jūsų kalba. Būtent kalbant viešai mes neretai nejaučiame savęs, todėl išsiplečiame to net nepastebėdami.

Suprasti, dėl ko tai darome

Kitas dalykas, į kurį būtina yra atkreipti dėmesį, klausimas, dėl ko tai darome. Jei mes tai darome vien dėl to, kad reikia, to tikimasi iš mūsų, tuomet reikia tiesiog nukopijuoti t. y. šis procesas kitaip yra vadinamas modeliavimu, kuomet paimate geriausią pavyzdį ir jį įskaitos metu pakartojate.

„Tačiau situacija kitokia, jei tai norime padaryti dėl savęs. Viešasis kalbėjimas yra sutinkamas bei reikalingas daugelyje profesijų. Reikia suvokti, kodėl aš tai darau, koks yra mano tikslas, ką noriu apie save suvokti ir suprasti. Viešasis kalbėjimas, egzaminas ar įskaita turi tendencija parodyti tai, ko mes bijome. Jei jau turite galimybę pabūti „bandomuoju triušiu“, tai praktikuokitės mokykloje kiekvieną pasitaikiusią progą. Visada yra pravartu pasinaudoti galimybe, nes geriau klaidas padaryti ten nei įskaitos dieną. Tuo labiau, kad tą dieną bus daugiau streso nei įprastai“, – kalbėjo J.Kubova.

Grįžtamasis ryšys ir baimių išgryninimas

Universiteto dėstytoja atkreipė dėmesį, kad svarbu yra bandyti, praktikuotis ir gauti grįžtamąjį ryšį. Kuomet jį gauname, galima suvokti savo baimes. „Jei suvoksiu, ko aš bijau: ar bijau pačio įvertinimo, ar tėvų reakcijos, ar viduje esu perfekcionistas ir man pažymys yra gyvybiškai svarbus. Jei su savimi tą apšnekėjau, o galbūt šalia yra žmogus, kuris gali padėti, tuomet ruošimasis yra visai kitoks. Esi kaip Napoleonas pasiruošęs karui: tuomet tau pradeda rūpėti ne tiek pats pažymys, o pati patirtis“, – teigė pašnekovė.

Kvėpavimas – puikus pratimas kovai su stresu

Anot J.Kubovos, baimė ir stresas atsiranda iš mūsų kūno – tai mūsų kūno reakcijos. Būtent šiuo atveju labiausiai padeda kvėpavimas. Žmonės labai dažnai nevertina ir supranta kaip savaime suprantamą dalyką.

„Bet jeigu jūs einant į klasę ar auditoriją įkvėpsite giliai tris kartus, tuomet pajusite, kad dėl deguonies balanso streso įtaka praeis arba ženkliai sumažės. Net jei kalbant su komisijos nariais bei mokytojais jums pradeda drebėti balsas, geriau padarykite pauzę. Pakvėpuokite, nes taip atrodote protingiau: protingas žmogus niekada neskuba ir turi teisę pagalvoti. Geriausiai pasakyti, kad duokite man minutę susikaupti, aš noriu pakalbėti, nes man ši tema yra svarbi. Tuomet giliai pakvėpuoti. Tada grįžta mintys, jaučiate kūną. Turite stovėti taip, tarsi jaustumėte, kad kūnas kažkur įaugo“, – pasakojo lektorė.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad net, kai einate atakinėti mokykloje, turėtumėte įsivaizduoti, kad esate medis ir niekas negali su jumis nieko padaryti: stovite tvirtai kaip medis, tarsi būtumėte įsižeminę.

Drąsiai naudokite rankas

Ne tik balsas, kvėpavimas ir stovėsena nulemia viešojo kalbėjimo kokybę. Nereikia pamiršti ir gestikuliacijos, juk žymiai lengviau yra įtikinti pašnekovą, kuomet tavo kūno judesiai yra susinchronizuoti su tuo apie ką kalbama. Anot lektorės, jei stovite, tai tikrai drąsiai galite naudoti rankas, nes būtent stovėjimas įpareigoja kažką daryti.

„Jei moksleivis yra labai aukštas ir liaunas, tai atrodo kaip stovintis Eifelio bokštas. Tuomet kaip tik patartina naudoti rankas į plotį, tačiau nepamiršti, kad kiekvienas rankų judesys vis kažką reiškia. Viskas lyg primena šiokį tokį šokį. Jokiu būdu nereikėtų rankų laikyti sukryžiavus ar už nugaros, nes tai rodo, kad kažko bijote ar bandote atsitraukti. Net tuo atveju, jei jus pasodino, naudokite rankas, tik jų amplitudė natūraliai tampa mažesnė“, – kalbėjo J.Kubova.

VU dėstytoja taip pat dar kartą pabrėžė pauzių svarbą: tai ne tik padeda subalansuoti kvėpavimą, kuomet stresas užvaldo, bet ir padeda pačiai kalbai skambėti sklandžiau. Tai ypač aktualu tiems, kurie yra emocingi, o streso metu žodžiai iš jų lupų pradeda byrėti kaip žirniai, kad net sunku suprasti. „Kalbant sustokite, kur reikia, ir mintyse suskaičiuokite: tūkstantis vienas, tūkstantis du. Tai yra pauzė, kuri yra reikalaujama, kad jūsų kalba atrodytų sklandžiai“, – sakė koučerė.

Katės ir šunys

Kuomet atsistojame ir kalbame prieš auditoriją, tarp klausytojų nuolatos ieškome pritarimo, linktelėjimo ar šypsenos, kuri būti kaip indikatorius, kad mus laiko, einame tinkama linkme. Kaip elgtis įskaitos metu? Anot dėstytojos, pagal Michael‘ą Grinder‘į žmonės yra skirstomi į šunis ir kates. Šunų tipo žmonės yra draugiški, kurie tikrai norės linksėti, žiūrės jums į akis ir siųs palaikymą, tačiau neretai komisijoje būna ir katės tipo atstovų. Štai jie atrodo labai šalti, nelinksi, nežiūri į akis, bet tai nereiškia, kad jie jūsų nepalaiko. Tai reiškia, kad jie nori iššūkių, nori, kad kalbėtojas padarytų kažką wow.

Įsivaizduokite komisijos narius. Jie sėdi visą dieną. Per dieną ateina ne vienas, o šimtai moksleivių, kurie pasakoja tą patį. Geras „katinas“ sakys, kad man jau nuobodu, parodyk man kažką kitko. Štai čia kalboje tinka pridėti kažkokį pajuokavimą, metaforą. Bandykite arba prakuokinti žmones, arba paliesti širdis. Viskas priklauso nuo jūs stiliaus: jei patinka gylis, eikite į širdį, o jei patinka, kad visi būtų geros nuotaikos, pozityvumas, tai bandykite pajuokauti. Būtent toks lengvumas paperka net „kates“, nors jos jūsų kalbos metu gali ir nelinksėti“, – patarimais dalijasi J.Kubova.

Pašnekovė taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kurie žmonės jauname amžiuje negali žiūrėti į akis. Jei žiūri, tuomet viską pamiršta. Dėstytoja patarė, kad geriausia tada yra žiūrėti kažkur per vidurį tarp akių – į trečiąją akį arba mentalinį centrą. Taip atrodys, kad žiūrite į akis, tačiau to kontakto nebus, jei tai kai kuriuos blaško.

Eksperimentavimas – būdas pažinti save

Pabaigai klausėme, o kiek laiko turėtų jaunuoliai ruoštis, kad tikrai užtektų laiko nugludinti savo įgūdžius? Anot lektorės, tai yra pusiausvyros klausimas. Realiai dvylika metų mokomės mokykloje ir ruošiamės viešajam kalbėjimui. Svarbu yra susidėlioti struktūrą, išsiaiškinti tikslą, kodėl tai darome, pakalbėti, ko bijome, o tada lieka tik praktikuotis. Kiek kartų? Tai labai individualus dalykas. Jei priklausote kačių tipui, tai natūralu, kad būsite sau labiau kritiški: kiek nesiruoštumėte, vis bus per mažai, norėsis geriau, nes iš savęs reikalausite tobulumo. Kai kuriems užtenka ir vieno karto, o kai kurie net ir po dešimto karto daro tas pačias klaidas. „Tik eksperimentavimo būdu galima tai išsiaiškinti. Būtent dėl to ir įdomi žmogaus asmenybė,  nes kiekvienas iš mūsų esame unikalus ir savitas“, – portalui kurtoti.lt sakė koučerė.

Moteris taip pat pridėjo, kad, jei yra galimybė, pabandykite savo kalbą nufilmuoti. Ne pats įrašas yra svarbus, o tai, kad jaunuoliai matytų ir girdėtų, nes dažnai tai, ką kalbame, visai nekoreliuoja su mūsų kūnu.