Inovacijų vadovas – kas tai?

Pokalbio pradžioje G. Ramanauskaitė prisipažįsta, kad ji yra labiau tas žmogaus tipas, kuris mėgsta klausyti, o ne kalbėti, todėl dažnai ją galima sutikti įvairiose konferencijose ar ramiai skaitinėjant. „Kadangi inovacijų kultūros sritis yra vis dar nagrinėjama ir iš dalies kintanti teritorija, aš pati daug mokausi bei kartu mokau kitus, kokius metodus galima taikyti, ieškant sprendimų, kaip kurti naujus produktus, paslaugas ir patirtis klientams. Dažnai padedu kolegoms, kurie dirba ties projektais, neturinčiais akivaizdaus atsakymo, kaip pasiekti norimą rezultatą, kur reikia ieškoti kūrybinio sprendimo. Mano darbas iš dalies prisideda ir prie neatrasto kolegų potencialo atskleidimo, skatinant eiti nepramintais keliais“, – savo darbą apibudino pašnekovė.

Anot Giedrės, jei kalbėsime apie tai, ką reiškia pats terminas inovuoti – tai yra ieškojimas būdų, kaip kiekvieno žmogaus rytojų padaryti patogesnį, sukurti jam naujos vertės. Todėl šioje srityje yra labai daug neapibrėžtumo, nėra ribų, kiek keisti nusistovėjusias normas, kokias technologijas tam naudoti, o ir rezultato negali iš karto pamatuoti. „Tikrai nebuvo lengvas sprendimas imtis šios veiklos, juolab, kai anksčiau mano darbo rezultatas buvo kur kas labiau apčiuopiamas – prieš tai daug metų dirbau verslo klientų finansavimo srityje, dariau įmonių finansines analizes, vertinau jų kredito riziką ir priiminėjau sprendimus dėl įmonių finansavimo“, – pasakojo G. Ramanauskaitė.

Vaikiška svajonė – būti ledų pardavėja

Inovacijų vadovas – gan nauja profesija, kuri skamba gan mistiškai. Giedrė juokėsi, kad tuo metu, kai ji dar mokėsi mokykloje ir galvojo apie savo profesinius ateities planus, tokios profesijos Lietuvoje dar nebuvo. Negana to, nesvajojo dirbti ir banke, nes mokykloje ne darbas sukosi galvoje. „Atsimenu, kai buvau vaikas, turėjau svajonę būti ledų pardavėja, ir ji išsipildė – kai buvau paauglė, teko vasaromis pardavinėti ledus“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Reikia daryti tik tai, kas patinka

Giedrė prisimena, kad mokykloje ji buvo iš tų mokinių, kurie mėgo eiti prieš srovę: nemažai jos klasiokų norėjo stoti į ekonomiką ar vadybą, o tam reikėjo išlaikyti valst

„Laikiau egzaminus tų dalykų, kurie man patiko: matematikos, chemijos, anglų. Na, ir lietuvių, nors šis dalykas ne itin gerai sekėsi, – ir tuomet žiūrėjau, kur galiu stoti su šiais išlaikytais egzaminais. Man tiko daug įvairių studijų VU Matematikos ir Informatikos fakultete (įvairios matematikos, statistikos, informatikos specialybės), galėjau stoti į farmaciją KMU, chemiją KTU, į ekonomiką anglų kalba SSE Rygos aukštojoje mokykloje (stojau, pirmą etapą praėjau, tačiau į galutinį sąrašą nepakliuvau). Mokytis užsienyje (už Baltijos šalių ribų) neketinau, nes finansai to neleido, be to tuo metu neturėjau informacijos, kad studijos užsienyje gali būti ir nemokamos. Dėliojant Lietuvos bakalauro studijų prioritetų sąrašą daugiausia dėmesio skyriau matematikos krypties studijoms, nes nelabai savęs įsivaizdavau su baltu chalatėliu dirbančios vaistinėje ar programuojančios prie kompiuterio. Labai liūdėjau, kai neįstojau į SSE, tačiau labai džiaugiausi, įstojusi į Finansų ir draudimo matematiką, specialybę, kuri buvo nurodyta pirmu numeriu mano prioritetų sąraše“, – prisiminė G. Ramanauskaitė.

Dvi magistro studijų programos ir darbas pilnu etatu

Giedrė pabaigė bakalauro studijas ir pradėjo žvalgytis, kur galėtų tęsti magistro studijas. Galvoje sukosi mintis, kad tai turėtų būti Ekonomikos fakultetas. Stojant nereikėjo sudarinėti prioritetinio sąrašo, tad dokumentus pašnekovė pridavė į du universitetus: VU ir VGTU. Įdomu tai, kad į abu universitetus Giedrė įstojo, o tada prasidėjo dilema: kurį pasirinkti.

„Galiausiai nusprendžiau studijuoti abiejuose, nors tuo metu jau dirbau banke. Galvojau, jei nepavešiu, tuomet vienas studijas mesiu. Buvo tikrai nelengva, nemažai paskaitų dėl darbo buvo praleista, tačiau labiau džiaugiausi, jog turėjau gerus grupiokus, kurie padėjo su namų darbais, kursiniais, dalinosi paskaitų medžiaga. Dar taip susiklostė, kad per VGTU susiorganizavau studijas Švedijoje pagal „Erasmus“ programą, susiderinau, kad ir darbas mane išleido 3 mėnesiams atostogų, tad buvo labai geras laikas atsitraukti nuo darbo ir skirti dėmesį magistro darbų rašymui. Tad pavyko man baigti abi magistro studijas ir pasimokyti Švedijoje, nors jau turėjau pilno etato darbą banke“, – pasakojo moteris.

Darbo banke pradžia

Giedrė kaip ir daugelis darbą susirado dar studentaudama. Jos profesinio kelio pradžia būtų galima laikyti antros pakopos pensijų kaupimo sutarčių sudarinėjimą su privačiais klientais, kuomet SEB  banke dirbo priklausoma tarpininke. Skamba gan rimtai, tad ką veikė pašnekovė šiame darbe? „Tais metais prasidėjo pensijų reforma ir bankui trumpam laikotarpiui reikėjo papildomų rankų. Trims mėnesiams įdarbino studentus, kurie dirbo kaip laisvai samdomi darbuotojai, nes bankas biuro patalpų nesuteikė. Buvo paaiškinta, kaip reikia tą daryti, įduoti dokumentai ir buvome paleisti į gatvę. Jei kokie klausimai iškildavo proceso metu, galėjome skambinti mus kuruojančiam SEB banko darbuotojui. Buvo įdomi patirtis, nes kalbinau giminaičius, draugų vyresnius brolius, seses, tėvus, ėjau į savo mokyklą, kalbinau mokytojus sudaryti pensijų kaupimo sutartis. Pensijų kaupimas privačiuose fonduose buvo naujas dalykas rinkoje ir žmonės į tai žiūrėjo dar be didelio pasitikėjimo, tačiau, matyt, pasitikėjo manimi ir dauguma sutartis sudarydavo“, – moteris prisiminė savo pirmus žingsnius banke.

Taip užsimezgė Giedrės ryšys su SEB banku. Po kiek daugiau nei metų  ji pasiprašė į savanorišką praktiką aktuarų skyriuje, kuriame dirba draudimo matematikai, o  tai buvo tiesiogiai susiję su jos bakalauro specialybe. „Po poros praktikos mėnesių mane pakvietė pasidarbuoti SEB „Gyvybės draudime“, nes tuo metu jiems reikėjo papildomų rankų suvedant draudimo sutartis į sistemą. Pasirašiau vieno mėnesio darbo sutartį ir gavau visai solidų 1 200 litų (apie 347 eurus) užmokestį. Bent man, kaip trečio kurso studentei, tai jau buvo kažkas tokio. Ilgesniam laikotarpiui darbo sutarties negalėjau pasirašyti, nes vasarai buvau suplanavus išvykti padirbėti į Jungtinę Karalystę. Kai grįžau į Lietuvą, pradėjau mokytis ketvirtame bakalauro kurse ir jau pastoviai dirbti SEB banke, Verslo kreditų administravimo skyriuje“, – pasakojo G. Ramanauskaitė.

Karjeros šuolio neplanavo, viskas vyko atsitiktinai  

Jau ne kartą esame rašę apie tai, kad svarbu yra turėti karjeros planą bent penkmečiui. Giedrė juokėsi, kad pas ją gyvenime viskas vyksta ne pagal kažkokį planą, o atsitiktinai. Ji nėra iš tų žmonių, kuri planuoja toli į ateitį, o labiau vadovaujasi principu, kad reikia priimti galimybes, kurios pasitaiko čia ir dabar. Būtent taip ji atsirado ten, kur yra dabar.

„Banke dirbau prieš ekonominę krizę, kai viskas labai sparčiai augo, per krizę, kai buvo staigus nuosmukis, ir po jos, kai vyko lėtas atsigavimas. Visą tą laiką dirbau su verslo klientais, todėl pokyčių buvo labai daug tiek banko išorėje (pas klientus), tiek banko viduje, nes vyko įvairios padalinių ir skyrių restruktūrizacijos. Tikrai nebuvo nuobodu, nors viename departamente aš išdirbau lygiai 12 metų“, – šypsojosi pašnekovė.

Taip jau nutiko, kad šiais metais atsirado galimybė banke kuruoti inovacijų sritį ir dalis Giedrės aplinkos žmonių skatino būtent ją to imtis, nes matė jos aktyvumą už kasdieninės veiklos ribų. „Aš dažnai dalyvaudavau įvairiose iniciatyvose, kurios nebuvo tiesiogiai susijusios su mano kasdienine veikla, mane domino renginiai, susiję su rinkodara, startuoliais, mentoryste. Nuo 2014 m. pabaigos įsitraukiau į visuomeninę veiklą ir laisvu nuo darbo metu reikšmingai prisidėjau prie „TEDxVilnius“ renginių organizavimo. Tai dariau be atlygio, tačiau įgauta patirtis yra neįkainojama tiek užmegztų kontaktų, tiek įgytų įgūdžių, kurių galbūt tiek stipriai nelavinau darbe, prasme“, – įsitikinusi Giedrė. Ji tiki, kad būtent žingeidumas ir noras nuolat tobulėti, mokytis naujų dalykų yra raktas į sėkmė jos šiuo metu atstovaujamai profesinei sričiai. Būtent šias savybes ji ir pademonstravo.

Patarimai būsimiems kolegoms

Giedrė – puikus pavyzdys, kuomet studentavimo metu pradėtas darbas toliau virto į karjerą įmonėje. Portalas kurstoti.lt klausė, ką galėtų patarti tiems jaunuoliams ar jaunuolėms, kurie galbūt norėtų savo ateitį sieti su inovacijomis, darbu banke?

„Kiekvieno kelias yra labai skirtingas ir tikrai nesiūlau rinktis tokio, kokį nuėjo kažkas praeityje, nes kiekvieną dieną keičiasi kontekstas, t. y. mus supanti aplinka. Kas veikė prieš 10 metų, nebūtinai veiks dabar, nes šiai dienai technologijos suteikia visai kitokias galimybes įgyti naujų žinių ar pasiekti norimą žmogų, kas gali turėti įtakos karjeros vingiams“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji taip pat pasirėmė savo patirtimi ir siūlė neturėti griežto plano. Atvirkščiai – geriau turėti abstrakčias karjeros gaires, kurios galėtų būti koreguojamos atsiradus naujiems impulsams. Ir daugiau gyvenime daryti dalykų, kurie yra motyvuojami žodžio „noriu“ nei žodžio „reikia“. Be to, geras būdas save išbandyti skirtingom formom įsitraukiant į įvairias veiklas, savanoriauti, atlikti praktiką, būti tarp žmonių, kurie tau imponuoja, tuomet su laiku ateis supratimas kuo nori būti ir ką veikti kiekvieną dieną.

„Dar vienas dalykas, kurį rekomenduočiau priimti, tai nežinomybė ir netikrumas. Daugeliui žmonių nežinojimas kelia stresą, o aš siūlau su tuo nežinojimu susidraugauti, nebijoti bandyti, kai nežinai kas gausis, bei nenusivilti, jei nepavyksta pasiekti norimo rezultato iš pirmų kartų“, – linkėjo moteris.