Įstojo iš aštunto karto

Pradėkime nuo to, kad V. Bareikio tėvo vardas – Vidukas. Kaip pasakojo atlikėjas, režisierius, aktorius, tai jo tėtis į Muzikos ir teatro akademiją stojo nei daug, nei mažai kartų – aštuonis, kol galiausiai įstojo. „Na, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Jis jau vaikystėje buvo tas žmogus, kuris labai mėtėtis. Lankė įvairius būrelius, tačiau daugiausiai pabūdavo mėnesį ir mesdavo. Kai jau reikėjo rinktis, o ką nori veikti gyvenime, jis ir vėl buvo pasimetęs. Negana to, stoti į akademiją jis nebuvo sukaupęs pakankamo žinių bagažo, kad įstotų iš pirmo karto, nes vis mėtėsi“, – pasakojo V. Bareikis.

Patarimas: nesimėtyti

Aštuntas kartas tėčiui buvo laimingas ir lemtingas, tačiau prieš tai jis dar spėjo iškelti sau tikslą – jo gimęs sūnus gaus Vido vardą, stos į akademiją ir nugalės. „Toks buvo jo pasirinkimas, tačiau be visų tų mėtymųsi, jis man nuo vaikystės kalė vieną dalyką – nesimėtyti. Paradoksalu. Man jis tą kartojo visą laiką. Pradedi kažką, tai pabaik iki tam tikro etapo. Pradedi lankyti būrelį, išlankyk bent metus, o tada paklausk savęs, ar tau tikrai nepatinka. Eini į kažkokius mokymus, pabaik etapą, gal vėliau tau neprireiks to, kaip sako, ant pečių nenešiosi. Taip man buvo įkalta į galvą ir tikrai daug padėjo“, – prisiminimais apie vaikystę dalijosi atlikėjas ir kompozitorius.

Vidas prisiminą, kad būdamas šešerių pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Tai buvo tėčio plano dalis, ką reikia daryti, kad jaunas berniukas užaugęs nueitų iki akademijos ir į ją įstotų. „Pradėjau lankyti Čiurlionio menų mokyklą. Tikrai neįsivaizdavau tuo metu, ko aš noriu. Buvau labai aktyvus vaikas, todėl nuo septynerių  šešerius metus lankiau karate. Vėliau pradėjau lankyti krepšinį, o visą laiką iki vienuoliktos klasės aš nekenčiau muzikos. Nuoširdžiai pasakysiu jums, aš net kartą tėvams sakiau, kad sukaposiu tą jūsų pianiną. Aš sudeginsiu jį vieną dieną“, – juokėsi žinomas vyras.

Lūžio taškas dešimtoje klasėje

Lūžio taškas įvyko dešimtoje klasėje. Baigdamas savo specialybės egzaminą V. Bareikis gavo pažymį, kurio nesitikėjo gauti. „Mūsų mokykloje, jei gauni devynis ar dešimt – esi prie tų privilegijuotųjų, jeigu aštuonis – esi pusiau lūzeris, jeigu mažiau nei aštuonis – tu esi visiškas niekas. Esi padugnė. Savo klasėje su tuo savo nenoru aš vilkdavausi: du mėnesius dirbdavau iš peties, paskui – nedirbdavau, vėl padirbdavau. Gaudavau tuos aštuonis ar devynis ir keliavau toliau“, – pasakojo V. Bareikis.

Bet kartą jis gavo ne devynis ar aštuonis, o septynis. Tai prilygo beveik pasaulio pabaigai. Kaip dabar žinomas vyras prisimena vieną situaciją. „Sėdžiu prie mokyklos ir prieina mano vienas klasiokas, su kurio nebuvo, kad daug bendrautumėme. Sako, o ko tu pergyveni, juk visi žino, kad tu daug prasčiau už kitus groji. Kaip dabar suprantu, tai jis bandė mane paguosti. Atsistojau ir sakau, ką sakei. Jis pakartojo. Padėkojau, apsisukau ir nuėjau. Grįžau namo, o buvo birželis, ką tik buvo prasidėjusios atostogos. Aš tą pačią dieną pradėjau groti visą užduotą vasaros programą. Kasdien grodavau po tris arba keturias valandas, išmokau programą, rugsėjį atėjau į mokyklą. Buvau viską iškalęs, ko niekada nedariau per dešimt savo mokslo metų. Mokytoja nesuprato, kas čia vyksta. Jei esu toje mokykloje dar du metus, tai pasistenkime kartu kažką nuveikti – pasakiau mokytojai. Prasidėjo tada ėjimas į priekį, įvertinimai, konkursai, nes natūralu, kai tu įdedi pastangas, tada tu gauni grąžą“, – kalbėjo atlikėjas.

Ambicija – sveikintinas dalykas

Anot jo, būtent tada jam padėjo tėvo į galvą kaltas patarimas. Lūžio metu Vidas suprato, kad dar turi du metus pasistengti, pasitempti ir baigti muzikos mokyklą, o tada žiūrėti, kas bus. Anot jo, jis dažnai susimąsto, kad tuomet grojo dėl to, kad kažką įrodyti savo klasiokui. Tai yra labai žmogiška. Ambicija yra sveikintinas dalykas. „Bet kaip dabar pagalvoju, man pasidaro baisu, kad ten buvo lūžio taškas mano viso gyvenimo. Juk galėjau pakeisti mokyklą, eiti į krepšinio mokyklą, žaisti komandoje – visiškai kitur nukeliauti nei esu dabar“, – stebėjosi vyras.

Kodėl mes tai darome?

Pasakodamas savo istoriją V. Bareikis sugrįžta į šias dienas. Jis džiaugiasi savo sūnumi, kuriam šiuo metu yra dešimt metų. Anot jo, jis jam bando perduoti tai, ką jam perdavė jo tėtis, ko galbūt jam trūko. Vidas juokėsi, kad jo sūnus – vargšas žmogelis, kuris šiuo metu mokosi Čiurlionio menų mokykloje, groja fortepijonu. Negana to, jis kiekvieną dieną lanko įvairius užsiėmimus: du kartus karate, du kartus breiką, vieną kartą parkūrą, vieną kartą piešimą ir dar groja kelias valandas per dieną.

„Jame aš matau sudėliotą sistemą, kuri gali duoti kažkokius neblogus vaisius. Kitas dalykas, kuris yra labai svarbus, kad žinotumėme, o kam mes darome dalykus. Pavyzdžiui, aš dirbamas su sūnumi, padėdamas jam groti, einant į būrelį, visada jo klausiu, ar jis supranta, kam jis groja, kam jis eina į būrelį. Jis eina į būrelį ne tam, kad tėvai liepia, ne tam, kad knygose parašyta, kad sportas – sveikata. Mes apie tai labai daug šnekame“, – pasakojo atlikėjas.

Darykime tai, ką norime

Nustebsite, tačiau Vido sūnus viską daro labai sistemingai, kad pasiektų savo svajonės, o jam vos dešimt. Pasirodo, kad jaunuoliui labai patinka „Spiderman“, o tiksliau aktorius, kuris vaidiną jį. Jis sako, kad užaugęs vaidins Holivude, vaidins „The Avengers“ filmuose kokį  nors super herojų, todėl iki mokyklos baigimo reikia išmokti parkūro, breikuoti, šokti, dainuoti, groti, gerai anglų kalbą. Būtent dėl to jis kiekvieną dieną eina į būrelius, stengiasi ir dirba savo tikslo link. „Aš jam tik paploti galiu. Todėl noriu kiekvienam iš abiturientų ar tų, kurie mokosi mokykloje, palinkėti, kad nesistenkime būti normaliais, į normas tinkančiais, o darykime tai, ką norime. Tai laikas, kai viskas yra įmanoma“, – teigė žinomas vyras.