Kodėl sugalvojai rinktis architektūros studijas? Ar tam daug įtakos turėjo noras sekti tėčio – architekto bei dėstytojo Gintaro Čaikausko – pėdomis?

Mano pavardė nuolat atpažįstama. Požiūris, kad, pasirinkus tėčio profesiją, tau seksis ne dėl tavo gabumų, pastangų, o dėl tariamos pagalbos, yra pakankamai dažnas. Bet juk pavardė suteikia ir atsakomybę, turi tam tikrą priešistorę. Būna, kad sutinku žmogų, o jis pasakoja, jog su mano tėčiu kartu dirbo kokiame nors projekte. Gerai, jei jie sutarė, o jei kažkas nepasisekė? Tuomet į mane žiūri ne kaip į Simoną, o kaip į Čaikauską.

Grįžtant prie to, kodėl atėjau mokytis architektūros, sakau, kad man tiesiog pasisekė. Dar besimokant mokykloje tėvai vis klausdavo dėl ateities profesijos. Kartą pasakiau, kad būsiu architektas. Tuo metu, aštuntoje klasėje, man dar tikrai tai nelabai rūpėjo ir tiesiog leptelėjau man vienintelę geriau žinomą profesiją. Natūralu, juk augau tarp maketų, žaidžiau su kareivėliais, kuriuos tėtis išpjovė iš kartono, iš „Lego“ kaladėlių stačiau miestus. Tėtis bandė atkalbėti, tačiau aš užsispyriau. Taigi, dvyliktoje klasėje abejonių, kur stoti, nebeturėjau, nes jau penkerius metus lankiau parengiamuosius kursus – nebebuvo, kur trauktis. Nuo pradinių klasių turėjome sustiprintą meno profilį, gal ir dėl to labiau traukė meniškos specialybės.

Manai, jog architektūra yra menas?

Be abejo, tai – menas. Visgi architektūra yra kiek toliau nuo klasikinės meno sampratos, kai jo rezultatą suvokiame kaip tik estetinį pasitenkinimą suteikiantį objektą, realios taikomosios paskirties neturintį daiktą. Architektūra turi dar ir taikomąją paskirtį bei labai glaudžiai siejasi su žmonių gyvenimu. Ji turi didelę atsakomybę, taip pat pasižymi gerokai stambesniu masteliu nei kiti menai. Juk puodą gali sudaužyti, paveikslą nukabinti, skulptūrą pervežti į kitą vietą, o pastatas yra nekilnojamasis turtas. Dėl to jauti didelę atsakomybę miestiečiams, investavusiems klientams. Mano nuomone, architektūra yra daugiau nei tik menas.

Ar studijos pateisino tavo lūkesčius? Ko iš jų pasisėmei?

Manau, kad paėmiau iš studijų viską, ką galėjau: dalyvavau mainų programose, apsilankiau užsienio universitetuose, per „Erasmus“ programą išvažiavau mokytis į Vokietiją. Lyginant su užsienio mokymosi įstaigomis, intelektinė, dėstytojų bazė Lietuvoje turbūt net geresnė. Sakykime, studijuojant Miuncheno technikos universitete, kuris tuomet pakliuvo į geriausiųjų trisdešimtuką, pakankamai išryškėjo tai, kaip dengiamasi žymių architektų pavardėmis – nors jie man dėstė, bet juos matydavau daugiausia tris kartus per semestrą. VGTU kiekvieną paskaitą konsultuojamės

Nors dar tik tavo karjeros pradžia, pelnei nemažai įvertinimų. Kurie iš jų labiausiai džiugina?

Tikiuosi, kad didžiausi pasiekimai manęs dar tik laukia ateityje. Juk pirmieji žingsniai būna labai dideli: iš pradžių net nemokėjau braižyti kompiuteriu, o po to atsirado ir grafiniai reikalavimai, ir profesionalumas. Pažiūrėjus į pirmojo kurso darbus, pasidaro tiesiog juokinga – tuomet gali džiaugtis nebent pažanga, tuo, kad matai padarytas klaidas. Studijų laikotarpiu man itin sekasi konkursuose: visur, kur dalyvavau, laimėjau. Visgi, čia kaip krepšinyje: jauniai savo grupėje būna lyderiai, o, perėję į suaugusiųjų grupę, kur jau žaidžia su senbuviais profesionalais, gali nieko daugiau ir nepasiekti. Tas pats ir su architektais – pabaigus universitetą reikia braukti brūkšnį ir žiūrėti į priekį, konkuruoti Lietuvos ir netgi pasaulinėje rinkoje. Reikia suvokti, kad tokių kaip tu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje yra ne vienas ir ne du, ir kiekvienais metais vis daugėja. Juk turime daug pavyzdžių, kaip sėkmingi studentai ištirpsta darbo rinkoje, o visiškai prasti sėkmingai prasiskina kelią į sėkmę. Taigi, atsipalaiduoti ir jaustis, kad jau daug pasiekei, negalima.

Ne tik studijuoji magistrantūroje, bet ir dirbi architektūros studijoje. Ar nėra sunku derinti abi veiklas?

Tikrai galiu teigti, kad magistrantūra įkrečia proto – džiaugiuosi savo sprendimu po metų pertraukos tęsti studijas antrojoje pakopoje. Mokslą ir darbą ne visada lengva, bet tikrai įmanoma suderinti, nereikia to bijoti. Tiesa, jeigu stengiesi visur pasiekti maksimumą, patartina kiek pasaugoti sveikatą, nes yra daugybė pavyzdžių, kai žmonės paprasčiausiai perdega. Kaip ir visur, būtinas balansas.

Kokių ateities karjeros tikslų turi?

Galėčiau teigti, kad, kaip ir kiekvieno architekto, mano svajonė yra gauti prestižiškiausią apdovanojimą, vadinamąją architektūros Nobelio premiją – Pritzkerio architektūros premiją. Na, bet kai pagalvoji, kad ją iš viso pasaulio yra gavę tik keturiasdešimt architektų, tai kas bus, jeigu negausi? Jau viskas? Nepasisekė? Man tikrai norėtųsi prisidėti formuojant Lietuvos architektūros veidą ir pristatyti jį pasauliui. Esame besivystanti, jauna, architektūros istoriją kurianti šalis, tačiau taip pat galime konkuruoti rinkoje. Norisi prisidėti šviečiant visuomenę, kuriant įspūdingesnį miestovaizdį. Žinoma, kaip jaunam specialistui, menininkui, norisi būti pastebėtam, galbūt ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, taip pat skleisti mūsų šalies architektūros požiūrį. Juk visi žinome olandišką, skandinavišką, japonišką architektūros suvokimą, o lietuviško visgi dar neturime. Taigi, turiu vilčių, kad susikurs lietuviška architektūros mokykla, lietuviškas stilius, kuris bus pripažintas.

Manai, kad tavo karta bus tie, kurie sugebės padaryti pokyčius lietuviškoje architektūros tradicijoje?

Bloga ta karta, kuri taip nemąsto. Kiekviena karta turi būti keičianti. Vadinamoji Z karta yra nematę priespaudos, gerai vertina (kartais ir pervertina) savo galimybes, jiems atviras visas pasaulis. Ambicingumas visuomet yra gerai, tiesiog reikia pasilikti savikritiškumo grūdą, negalvoti, kad viskas, kas buvo iki mūsų, buvo blogai, o mes viską pakeisime, parodysime, kaip turi būti. Manau, kad kaip tik reikia tęstinumo, nes dabartiniai vyresnės kartos architektai yra nemažai pasiekę – reikia iš jų pasimokyti ir dėti savo indėlį.

Visas interviu publikuotas naujame VGTU žurnalo "Sapere Aude" numeryje