Birželio orui įkaitus iki rekordinių 34 laipsnių temperatūros. Kai mokslo metai vis dar tęsiasi, o dėl alinančio karščio pamokos vos 10 minučių sutrumpinamos. Jaunų balsų šurmulys užpildė koridorių rimtį, kursantų praktikos ir kaitros suformuotą. Santūriai smalsūs, šiek tiek (dėl temperatūros) vangūs, truputį sąmojingi, bet ir ganėtinai drausmingi.

Ginklinėje sužibo jaunos akys. Ne dėl to, kad čia maloniai vėsu. Ginklininkui Gintarui Vasiliūnui klausimų negailėjo. Ne tik moksleiviai – pedagogės irgi. Vieną ypač domino ginklų kainos...

Bet šaudymo instruktorius Tadas Borisevičius visus nuleido ant žemės: geriau jų neturėti. Ir klausė: kaip manot, kada pareigūnas būna priverstas jį panaudoti? Viena šaunuolė žinojo: kai gresia pavojus jo gyvybei. Tiesioginis ir konkretus. Lai

O laukdami, kol viena grupė baigs šaudyti, sporto salėje kamuolius į krepšį mėtė.

Vėliau po kursantų bendrabutį pasidairė. Pasieniečių muziejuje apie 100-metę tarnybos istoriją, pasieniečio profesiją ir kaip juo tapti išgirdo. Muziejininkės Gerdos Urbonienės kas abiem ausim klausė, o kas – tik viena. Mokytoja Asta Maminiškienė sakė: jie girdėjo, atmintis tą informaciją apdoros ir išlaikys. Įpratę kelis jos šaltinius (telefonas, klasiokas, pedagogas...) vienu metu priiminėti.

Kaip netikėsi matematikės žodžiais? O ar kas nors ton atmintin įkrito, paaiškės dar ne tuoj. Nes dar daug mokytis jiems liko. Ypač – penktokams. Bet vis tiek paaiškės.