Tad valstybės nefinansuojamose studijų vietose atsidūrę pirmakursiai rudenį pradės nuo opaus klausimo – kaip finansuoti savo mokslą ir kaip tvarkytis pinigus pradėjus nepriklausomą gyvenimą?

Padeda tėvai, santaupos ir paskolos

Vilniaus Gedimino technikos universitete, kuriame šiuo metu mokosi apie 10 tūkst. studentų, už mokslą moka ketvirtadalis jų – apie 2,5 tūkst. Universiteto studentų atstovybės prezidentas Dominykas Tvaska pažymi, kad mokesčiai už studijas priklausomai nuo specialybės gali siekti nuo 700 iki 6000 eurų už semestrą. Dažniau mokėti turi socialinių mokslų studentai, kurių studijos kainuoja pigiausiai, o brangiausių programų studentai paprastai sugeba po keleto semestrų patekti į valstybės finansuojamą vietą.

„Lietuvos studentų sąjunga yra dariusi tyrimą apie finansinius studentų šaltinius bei mokėjimą už studijas. 76 proc. bakalauro studentų nurodė gaunantys paramą iš tėvų ar artimųjų, 46 proc. iš jų gavo nefinansinę jų paramą (maistą, būstą ir t. t.), 44 proc. išlaidas padengia iš darbo užmokesčio, 41 proc. iš santaupų ir 6 proc. iš pasiimtų paskolų“, – statistiką pateikia D. Tvaska.

Anot jo, kadangi įmokos už mokslą daugeliui nėra labai didelės, paprastai studentai jas sugeba padengti su tėvų pagalba arba iš nuolatinių darbo pajamų. Rečiau jie naudojasi paskolomis, nors tokia užsienyje paplitusi praktika pagreitį įgauna ir Lietuvoje.

„Studentai nenori ilgalaikių finansinių įsipareigojimų, todėl geriau studijų bei pragyvenimo išlaidas pasidengia dirbami, nei ieškodami paskolos. Nors reikėtų pažymėti, kad Lietuvoje studijų paskolų sąlygos yra gana lanksčios ir dalies studentų galbūt paprasčiausiai nepasiekia informacija, kad yra ir toks kelias“, – sako VGTU SA atstovas.

Užsienyje karaliauja paskolų rinka

Banko „Bigbank“ vadovas Rolandas Norvilas pastebi, kad nors patys studentai linkę mokesčius už aukštąjį mokslą vertinti neigiamai, tai kone neišvengiama švietimo sistemos dalis. Juk būtent valstybės nefinansuojamos aukštojo mokslo vietos leidžia universitetams bei kolegijoms investuoti į aukštesnės kokybės infrastuktūrą ir dėstymo kokybę.

„Du dažnai lyginami pavyzdžiai yra Jungtinė Karalystė ir Vokietija – pirmojoje matomas greitas studijų kainos augimas, o antrojoje aukštasis mokslas su tam tikromis išlygomis nemokamas. Bet svarbiausi universitetai ir aukščiausia mokslo kokybė vis tik yra JK ir net garsiausi pačios Vokietijos mokslininkai bei akademikai mokslus baigia svetur. Vokietijos studentai pokyčiams priešinasi, bet politikai puikiai supranta, kad tokios patogios sąlygos studentams švietimo sistemai kainuoja konkurencinės kovos pralaimėjimą“, – teigia R. Norvilas.

Anot jo, Lietuvos aukštojo švietimo sistema siūlo studentams palankų variantą – sukuriama daug mokamų studijų vietų, tačiau dauguma jų sąlyginai nebrangios ir studentai neapkraunami paskolomis, kurias tektų grąžinti ilgus metus.  

„Vakarų pasaulyje studijų kainos kyla sunkiai įsivaizduojamais tempais. Toje pačioje JK vidutinė studentų paskola šiandien siekia daugiau kaip 50 tūkst. svarų. Lietuvoje aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą 2018 m. buvo įgiję 57,6 proc. 30–34 m. žmonių, pagal šį skaičių pirmaujame Europos Sąjungoje – logiška taikyti daliai studentų įkainius už mokslą. Bet reikalingos sumos palyginus su kitomis šalimis nėra didelės, be to, gauti paskolą joms galima ne viename banke ar kredito įstaigoje. Žinoma, studentas turi turėti tvarias pajamas, t. y. dirbti, bet Lietuvoje tai – labai dažna praktika tarp studijuojančių žmonių“, – sako finansų specialistas.

R. Norvilas pataria prieš imant paskolą studijoms palyginti bent trijų bankų siūlomas sąlygas. Pamačius mažiausias palūkanas nereikėtų daryti skubotų išvadų – paskolos kainą su visais papildomais mokesčiais tiksliausiai parodo BVKKMN (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma) – šį rodiklį ir reikia vertinti.

Finansiniai iššūkiai su studijų įmokomis nesibaigia

D. Tvaska pastebi, kad pirmakursiams studentams vienareikšmiškai sunkiausias ruduo – daugeliui tai pirmieji mėnesiai gyvenant atskirai nuo tėvų, tad netrukus pasimato finansinio raštingumo spragos. 

„Vilniuje tikrai dažnas atvejis, kai atvykę studentai iš mažesnių miestų nori įsilieti į sostinės gyvenimą ir mėnesio pinigus išleidžia per tris dienas. Bet tai yra natūralu – daugumai tai pirma nepriklausomo gyvenimo patirtis. Netrukus išmokstama skaičiuoti racionaliau: kas mėnesį iš biudžeto išskirti sumą mokslui, sumą būstui ir sumą maistui“, – sako VGTU SA prezidentas.

Jo paskaičiavimu, studentas mėnesį laiko Vilniuje gali pragyventi už 400 eurų ar 300 eurų taupydamas. 90 proc. to prašančių VGTU studentų dar iki rugsėjo pirmosios gauna vietą bendrabučiuose. Šios kaina svyruoja nuo 60 iki 100 eurų mėnesiui, tad daugiausiai pinigų išleidžiama maistui.

„Kova su finansiniais iššūkiais prasideda nuo finansinio raštingumo ugdymo. Privalu suprasti, kad nemokama kokybė neegzistuoja – kuo mažiau mūsų mokesčių kainuos valstybinės mokyklos, tuo prastesnės jos bus, ir tuo pačiu tuo brangiau kainuos savo vaikus leisti į privačias mokyklas. Studentui irgi svarbiausia įsivertinti, kam pinigus išleisti verta, kurios investicijos atsipirks visą gyvenimą, o kam galima ir pataupyti. Nauda iš studijų bus ilgalaikė, tad ir investicijos į jas, natūralu, yra didesnės – bet, protingai paskirsčius, tikrai „įkandamos“, – apibendrina „Bigbank“ vadovas R. Norvilas.