Anot jo, nors su prestižiniais pasaulio universitetais jėgomis lygintis dar negalime, kai kuriose studijų srityse esame dėmesio verti konkurentai, turintys ką pasiūlyti ieškantiems aukščiausio lygio išsilavinimo.

– Jums teko studijuoti ir dirbti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kokį skirtumą pastebėjote? Ar šiandien mūsų universitetai dar gerokai atsilieka nuo užsienio universitetų?

– Visų pirma reiktų išsiaiškinti pagal kokius kriterijus matuojame tą tariamą ar tikrą atsilikimą. Tiek daug kalbame apie kokybę, bet per retai susimąstome, ką ta kokybė konkrečiai reiškia. Aukštesni profesūros moksliniai pasiekimai? Naujesnė mokslo ir studijų infrastruktūra? Efektyvesni didaktikos metodai? Geresnės galimybės gauti darbą po studijų? Galiu šį sąrašą pratęsti, bet akivaizdu, kad potencialių kriterijų yra gyvas galas.

Aišku, stipriausi pasaulio universitetai – Oksfordas, Harvardas ir kiti – pirmauja praktiškai pagal visus kriterijus. Jiems Lietuvos aukštosios mokyklos tikrai nėra konkurentės. Kad tai suprastume, užtenka palyginti finansinius pajėgumus. Štai Harvardo universiteto biudžetas prilygsta pusei Lietuvos nacionalinio biudžeto! Tai – kosminė suma.

Nuo geriausiųjų judant link geresniųjų, ima ryškėti ir mūsų pranašumai. Tarkime, daugelyje Lietuvos universitetų grupės nėra labai didelės, tad studentas gali tikėtis daugiau individualaus dėmesio. O štai JAV valstybiniame universitete įvadinių modulių paskaitose gali sėdėti ir 500 studentų ar dar daugiau. Čia savo nišą atranda privatūs JAV universitetai, siūlantys brangų, bet labiau individualizuotą studijų modelį.

– Kaip vieną kokybės kriterijų paminėjote mokslininkų pasiekimus. Kokia jų svarba studijų procese? Ar bakalauro studentas gali pajusti skirtumą, kai jam dėsto pasaulinio lygio profesorius?

–  Gali, jei tas profesorius yra ne tik puikus mokslininkas, bet ir puikus pedagogas. Tai ypač aktualu vėlesniuose kursuose, kai mokomasi sudėtingesnių dalykų, atsiranda daugiau erdvės artimesniam studentų ir dėstytojo bendravimui bei diskusijoms.

Visgi tose pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose yra gausybė taip vadinamų laisvųjų menų aukštųjų mokyklų (angl. liberal arts colleges), kurios orientuojasi į studijas, o ne į tyrimus. Apie jas Lietuvoje dar mažai žinoma. Pavyzdžiui, kuris iš mūsų abiturientų yra girdėjęs apie Williams koledžą? Įtariu, kad tik vienas kitas, nors jis jau daugelį metų reitinguojamas kaip geriausia JAV mokykla savo kategorijoje.

Laisvųjų menų modelį bandė įgyventi ir kelios aukštosios mokyklos Lietuvoje, labiausiai prie jo priartėti pavyko Klaipėdoje veikiančiam LCC universitetui.

– Į Lietuvos universitetus vis dažniau atvyksta dėstytojai iš užsienio. Ar tai efektyvus būdas studijų kokybei gerinti?

– Manau, kad šis instrumentas yra vienas iš būdų sustiprinti ekspertiškumą ir praplėsti studentų kompetencijas. Dar efektyvesnis sprendimas – jungtinės studijų programos, sistemiškai apjungiančios aukštųjų mokyklų turimus resursus.

KTU SHMMF jau priimame prašymus į viešojo valdymo bakalauro studijas, kurias baigusieji gaus du diplomus – lietuvišką ir amerikietišką. Mūsų partneris – Centrinės Floridos universitetas. Kartu su šio universiteto dėstytojais dalyvausime studijų procese, kartu dėstysime studentams. Be to, vieną semestrą KTU studentai vyks studijuoti į JAV, o amerikiečiai atvyks į Kauną. Išvykstantieji lietuviai netgi turės galimybes gauti papildomas stipendijas padengti pragyvenimo kaštus JAV. Esu be galo dėkingas „US-Baltic” fondui ir Kojelis šeimai už šių stipendijų įsteigimą.

Tai išskirtinė galimybė įgyti aukščiausio lygio išsilavinimą, už kurį stojant tiesiogiai į JAV universitetą tektų sumokėti fantastiškas sumas. Taigi drįsčiau teigti, kad ir nusprendusiems studijuoti Lietuvoje turime labai puikių pasiūlymų.

– Tai gal jau vykti studijuoti į užsienį nebeverta?

– Verta ar neverta – kiekvieno individualus apsisprendimas. Užsienį abiturientai renkasi dėl skirtingų priežasčių: kai kurie tiesiog nori pagyventi kitoje šalyje, kitus sužavi konkreti aukštoji mokykla ar studijų programa, o treti važiuoja, nes tai – mados reikalas. Kaip ten bebūtų, esu įsitikinęs, kad yra ne viena studijų sritis, kurioje Lietuvos universitetai gali puikiai konkuruoti tarptautiniu mastu.

Beje, mes pamirštame, kad šiuo metu į Lietuvos universitetus stoja vis daugiau studentų iš užsienio. Aišku, ne visais atvejais tai yra kokybės indikatorius, nes, mažėjant abiturientų skaičiui Lietuvoje, aukštosios mokyklos ieško būdų papildyti savo biudžetus ir išlaikyti programas. Tačiau, pavyzdžiui, į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą kasmet atvyksta gausus užsieniečių būrys, taip pat ir iš Vakarų Europos, nes juos traukia patrauklus kokybės ir kainos santykis.

– Žvelgiant iš studentų perspektyvos, kokiose srityse mūsų universitetams labiausiai reikia pasitempti?

– Turbūt čia geriausiai atsakytų patys studentai. Man labiausiai į akis krinta egzistuojantys kontrastai. Jei palygintume studijų infrastruktūrą, pamatytume, kad vienos auditorijos labai modernios ir šiuolaikiškos, o kitos – morališkai ir technologiškai pasenę. Dėstytojų kompetencijos taip pat skiriasi. Vis girdžiu apie atvejus, kai profesūrai rimtu iššūkiu tampa dėstymas anglų kalba.

Lietuvoje vis dar per dažni ir akademinės etikos pažeidimai, kada profesūra sau priskiria studentų darbus, plagijuoja užsienio autorius arba prirašinėja universiteto vadovybę į mokslinių tyrimų bendraautorius. Tokiais atvejais pati akademinė bendruomenė turėtų imtis veiksmų ir apsivalyti, bet mūsuose dar per daug baimės ir vergiško mentaliteto. Tik vienas kitas išdrįsta viešai išsakyti savo nuomonę.

– Tai gal mūsų universitetai yra tiesiog per daug hierarchiški, trūksta demokratijos?

– Taip, atskirais atvejais tai jaučiasi, bet nenorėčiau idealizuoti ir Vakarų universitetų. Esu dirbęs universitete, kurio vienas vadovų piktnaudžiavo savo užimama padėtimi, skyrė sau visokias lengvatas ir panašiai. Taigi problemų pasitaiko visur.

Tačiau mane džiugina sugrįžtanti jaunoji karta. Vien mano mokslo srityje, politologijoje, girdžiu, kad į Vilniaus universitetą sugrįžo buvęs Kembridžo doktorantas, Vytauto Didžiojo universitete dėsto Notingemo universiteto absolventas. Aš pats visomis išgalėmis stengiuosi pritraukti kuo daugiau jaunos profesūros su tarptautine akademine patirtimi. Per pastaruosius du metus mūsų fakulteto politikos mokslų kryptį sustiprino net penki žmonės, baigę universitetus užjūriuose.

Nesupraskite neteisingai – jokiu būdu nenuvertinu Lietuvos universitetų doktorantų, tiesiog siekiu kuo didesnės patirčių, analitinių prieigų ir kompetencijų įvairovės. Juk universitetas ir yra ta vieta, kurioje turi tarpti kuo daugiau ir kuo įvairesnių idėjų. Tai sudaro sąlygas mums sėkmingai konkuruoti tarptautiniu mastu bei pasiūlyti studentams aukščiausio lygio studijų programas, skatina sveiką ir demokratišką akademinę kultūrą, kurios vaisius raško ir studentai.

– Lyginant su Vakarų Europos universitetais, Lietuvoje daugelyje bakalauro programų studijos yra metais ar pusmečiu ilgesnės. Gal ir čia reikia pokyčių?

– Tie pokyčiai jau vyksta, nors dar gana lėtai. Kiek žinau, šiuo metu trijų metų studijų programas siūlo trys universitetai: Mykolo Romerio, Klaipėdos ir KTU. Manau, kad ilgainiui jų daugės, bet trumpinimas ne visada įmanomas ar pageidaujamas.

Pavyzdžiui, KTU SHMMF siūlome studijuoti naujųjų medijų kalbą. Tai puiki, labai populiari tarpdisciplininė programa, kurios šerdyje glūdi dvi kalbos bei su medijomis susijusios technologinės-analitinės kompetencijos.

Šią programą narstėme po kaulelį ir ieškojome būdų sutalpinti į trejus metus. Galų gale nusprendėme to nedaryti, nes nukentėtų esminės kalbinės kompetencijos, kurių aukoti nenorėjome.

Tačiau kitose srityse – muzikos technologijų, politikos ir sociologijos mokslų, filosofijos bei vertimo – radome sprendimus ir jas visas nuo šių metų pavertėme trimetėmis. Tokiu būdu studentai sutaupo metus, o mūsų programos tampa patrauklesnės net tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.

– Besiklausant jūsų, susidaro įspūdis, jog universitetinių studijų Lietuvoje patrauklumas nemaža dalimi priklauso nuo mūsų pačių.

– Taip. Svarbu turėti aiškią viziją ir jos nuosekliai siekti, pasitelkiant atitinkamus resursus. Jei dar Vyriausybė mažiau pataikautų atskiroms aukštosioms mokykloms, o įgyvendintų nacionalinę aukštojo mokslo strategiją, tada tikrai užgyventume. Bet ir dabar yra kuo pasidžiaugti ir dėl ko pasilikti studijuoti Lietuvoje.