Anot jo, nors su prestižiniais pasaulio universitetais jėgomis lygintis dar negalime, kai kuriose studijų srityse esame dėmesio verti konkurentai, turintys ką pasiūlyti ieškantiems aukščiausio lygio išsilavinimo.

– Jums teko studijuoti ir dirbti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kokį skirtumą pastebėjote? Ar šiandien mūsų universitetai dar gerokai atsilieka nuo užsienio universitetų?

– Visų pirma reiktų išsiaiškinti pagal kokius kriterijus matuojame tą tariamą ar tikrą atsilikimą. Tiek daug kalbame apie kokybę, bet per retai susimąstome, ką ta kokybė konkrečiai reiškia. Aukštesni profesūros moksliniai pasiekimai? Naujesnė mokslo ir studijų infrastruktūra? Efektyvesni didaktikos metodai? Geresnės galimybės gauti darbą po studijų? Galiu šį sąrašą pratęsti, bet akivaizdu, kad potencialių kriterijų yra gyvas galas.

Aišku, stipriausi pasaulio universitetai – Oksfordas, Harvardas ir kiti – pirmauja praktiškai pagal visus kriterijus. Jiems Lietuvos aukštosios mokyklos tikrai nėra konkurentės. Kad tai suprastume, užtenka palyginti finansinius pajėgumus. Štai Harvardo universiteto biudžetas prilygsta pusei Lietuvos nacionalinio biudžeto! Tai – kosminė suma.

Nuo geriausiųjų judant link geresniųjų, ima ryškėti ir mūsų pranašumai. Tarkime, daugelyje Lietuvos universitetų grupės nėra labai didelės, tad studentas gali tikėtis daugiau individualaus dėmesio. O štai JAV valstybiniame universitete įvadinių modulių paskaitose gali sėdėti ir 500 studentų ar dar daugiau. Čia savo nišą atranda privatūs JAV universitetai, siūlantys brangų, bet labiau individualizuotą studijų modelį.

– Kaip vieną kokybės kriterijų paminėjote mokslininkų pasiekimus. Kokia jų svarba studijų procese? Ar bakalauro studentas gali pajusti skirtumą, kai jam dėsto pasaulinio lygio profesorius?