– Tiems, kas turėjo ar turi artimą žmogų, sergantį Alzheimerio liga, labiausiai rūpi, kada bus surasta nuo jos vaistų. O gal jau jų yra, tik Lietuvos jie dar nepasiekia?

– Deja, nors tyrimai tiek pas mus, tiek užsienyje intensyviai vyksta, teigiamo atsakymo į klausimą apie šiai ligai gydyti efektyvių vaistų sukūrimą, kol kas nėra. Lietuvoje gal dar nepajutome jos sukeliamų socialinių ir ekonominių sunkumų, nes pas mus gyvenimo trukmė, lyginant su labiau išsivysčiusiomis šalimis, yra trumpa. Tai – pagyvenusių žmonių liga, ir ji vystosi pamažu. Alzheimerio liga susirgęs žmogus iš pradžių vis dažniau jaučia atminties sutrikimus, o kai liga progresuoja, jam pasireiškia ir depresija. Ligonis nebepažįsta artimųjų, draugų, nesugeba identifikuoti savęs, praranda gebėjimus atlikti paprasčiausius veiksmus.

– Artimiesiems nepakeliamai sunku matyti, kaip savas žmogus nutolsta, tarsi trauktųsi į nebūtį, galop – ne gyvena, o vegetuoja, kol galiausiai miršta. Skausmo daug, bet vaistų jokių?

– Daug dirbama, kad tų vaistų atsirastų, bet tai – nėra greitas procesas. Mūsų pagrindinis tikslas – išsiaiškinti, kaip ta liga susergama, kas vyksta smegenų ląstelėse, kodėl jos miršta. Bendradarbiaujame su Kauno klinikų Neurologijos klinika. Tiriame pacientų biologinius skysčius, ieškodami pakitusių baltymų, kurie signalizuoja apie procesus ląstelės viduje, sukeliančius neuronų žūtį bei galinčius sukelti uždegimines reakcijas.

Nes ieškant vaistų, svarbu išsiaiškinti ligos vystymosi mechanizmą ir kuo anksčiau diagnozuoti pačią ligą. Todėl kartu su Neurologijos klinikos mokslininkais bandome tobulinti diagnostikos priemones.

– Alzheimerio liga ir yra jūsų mokslinių tyrinėjimų centrinis objektas?

– Taip, ir ne man vienai ji – toks objektas jau nemažai metų. Kadangi ši lėtinė galvos smegenų liga, sutrikdanti normalius biocheminius informacijos perdavimo vyksmus, gali pasireikšti šešiasdešimtmečiams bei vyresniems žmonėms, ji – vis aktualesnė problema, kai šalyje daugėja solidaus amžiaus žmonių. Pripažįstama, kad visame pasaulyje Alzheimerio liga serga per 30 mln. žmonių. Tačiau medicininių sprendimų, padedančių gydyti ar bent pristabdančių jos plitimą – nėra. Vaistiniai preparatai, kurių taip pat mažai, tik palengvina ligos simptomus. Lietuvoje matome: nors pas mus gyvenimo trukmė ilgėja, bet kokybės (sveikatos) prasme ji mažai pakito. Drauge su kolegomis tiriame Alzheimerio ligos patogenezę ir ieškome galimų ligos gydymo metodų. Siekiame suprasti pagrindinių patologinių šios ligos veiksnių – pakitusių

– Esate daugelio tarptautinių projektų bei programų dalyvė, stažavote Jungtinėje Karalystėje. Prancūzijoje, pelnėte ne vieną stipendiją moksliniams tyrimams įvairiose užsienio šalyse, o kokia buvo jūsų kelio pradžia biochemijos mokslo link, ar tėvai, ar mokykla ant to kelio jus užvedė?

– Gimiau Kauno rajone, iš pradžių mokiausi Rokų aštuonmetėje, vėliau – Kauno 7-ojoje vidurinėje mokykloje. Studijavau Vilniaus universitete, o dirbti sugrįžau į Kauną. Esu kaunietė ir myliu šį miestą. Mano tėtis Jonas Boruta – inžinierius, mama Zinaida – odontologė, bet svajojusi dirbti laboratorijoje ir atlikti mokslinius tyrimus. Baigusi mokyklą, galėjau rinktis: tikslieji mokslai ar biologinės disciplinos. Nusvėrė biochemija, sujungianti bent kelias sritis (tarp jų – ir tiksliuosius mokslus) ir nagrinėjanti, kas vyksta gyvosiose ląstelėse.

Po studijų man labai pasisekė, – patekau į profesoriaus Adolfo Toleikio vadovaujamą tyrinėtojų grupę, darbas joje buvo labai gera profesijos mokykla. Profesoriui vadovaujant, parengiau ir apsigyniau mokslinę disertaciją.

– O kaip patekote į Kembridžą ir ar po ten praleisto kone dešimtmečio neturėjote minčių pasilikti?

– Gavau EMBO (Europos molekulinės biologijos organizacijos) stipendiją moksliniams tyrimams Kembridžo universitete (Jungtinė Karalystė), paskui ten pat vyko ir manoji NATO/Royal Society podoktorantūrinė stažuotė. Iš pradžių žinojau: važiuoju į Kembridžą dvylikai mėnesių, tik išbuvau net aštuonerius metus. Siūlė man likti toliau ten dirbti mokslinį darbą, bet gavau iš Lietuvos viliojantį pasiūlymą vadovauti Neuromokslų instituto Biochemijos laboratorijai ir parvažiavau. Dabar jau keli mano buvę doktorantai Kembridžo laboratorijose spėjo pasistažuoti. Kai neseniai trumpam buvau ten nuvykusi, sutikau mūsų laboratorijoje baigiamąjį darbą parengusį LSMU bakalaurą, ir pasidžiaugiau sužinojusi, kad Kembridže tas jo darbas buvo puikiai įvertintas.

– Ar į universitetą stojantys abiturientai labai domisi perspektyva tapti biochemikais, rinkdamiesi specialybę, kuri lyg ir medicina, bet su ligonių gydymu nesusisiekia?

 – Biochemikai tiesiogiai su pacientų gydymu nesusiję, tačiau atlieka labai svarbų darbą – padeda gydytojams diagnozuoti ligas. Naujiena yra ta, kad nuo šių metų baigę bakalauro studijas LSMU biochemikai iš karto gali pradėti dirbti diagnostinėse laboratorijose (anksčiau tokio leidimo jie neturėjo). Norintys mokslinės veiklos, gali tęsti magistrantūros studijas. Susidomėjimas šia perspektyvia specialybe – didelis. Biochemikus rengia ir kiti mūsų šalies universitetai, tačiau Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – išskirtinis. Nes medicininės ir veterinarinės paskirties biochemikus rengiame mes vieninteliai Lietuvoje. Ir darbo jiems tikrai pakanka, neabejoju, ateityje irgi pakaks, – laboratorijų daugėja visoje šalyje. Be to, biochemikai gali dirbti ir įvairiose biotechnologinėse bei farmacinėse įmonėse, kur šių specialistų paklausa taip pat yra nuolat auganti.

Birutė Mačienė, ELTA