Edvinai, ar visada svajojai verstis būtent šia profesija?

Nesu tikras, kad taip įsivaizdavau savo karjerą ir kad tai buvo mano svajonė. Nuo mažens mėgau dėmesį, todėl svajojau užaugęs tapti šalies vadovu. Šiandien atrodo, kad tiesiog norėjau būti matoma figūra.

Į renginių vedimą mane atvedė meilė – vijimasis žmogaus, kuris žavėjosi teatru, vaidyba. Keturiolikos metų įsimylėjau vyresnę mergaitę, kuri įstojo į Kauno kamerinio teatro jaunimo studiją. Troškau drauge praleisti daugiau laiko, todėl per vieną naktį nusprendžiau, kad taip pat pabandysiu įstoti. Už tai manęs vos neišvarė gerbiamas Aleksandras Rubinovas iš stojamųjų egzaminų, kai paklausė, kodėl atėjau (juokiasi). Vis tiek įstojau į Kauno miesto kamerinio teatro studiją – nors ir nepažinojau teatro, tačiau karštai troškau jį pažinti. Pažinau, pamilau ir šiandien dirbu teatre.

Iki tol niekada negalvojau, kad galėčiau vesti renginius ar tapti aktoriumi, nes niekada savyje nesuradau tam tinkamų savybių. Aš net turėjau beprotišką scenos baimę, kurią turiu iki šiandien. Ironiška, bet buvau įsitikinęs, kad netapsiu scenos žmogumi dėl baimės, su kuria niekaip nesusitvarkau. Dabar žinau, kad toks esu ne vienas, ir turiu daug pažįstamų, kurie net ir po daugybės metų tokio darbo prieš lipdami į sceną išgyvena gyvenimą ir mirtį.

Kaip šiandien vertini šią gražią meilės istoriją, atvedusią tave į sceną – tai buvo likimas ar atsitiktinumas?

Manau, kad likimas, nes tai nebuvo rastas loterijos bilietas – jis buvo pirktas. Aš pats priėmiau sprendimą tapti teatro dalimi ir man nusišypsojo laimė. Vėliau renginiai ir galimybė tapti jų vedėju rado mane patys – kartą repetuojant spektaklį teatro studijoje, atėjo miesto renginių režisierė-koordinatorė su prašymu dalyvauti Vasario

Nuo tada Prezidento Antano Smetonos vardu kauniečių miniai prisistatai kiekvieną Vasario 16-ąją. Kokią reikšmę tai turi miestui ir tau?

Tai jau tikrų tikriausia tradicija – kasmet iš Prezidentūros balkono į žmones kreipiasi Antanas Smetona ir skaito savo kalbą. Kauniečiai tai žino, atpažįsta ir kartu su vaikais laukia šio reginio. O aš pats nuo to pradėjau savo, kaip renginio veido, kelią.

Renginių vedėjas – profesija ar gyvenimo būdas? Ar nėra sunku atsisakyti šio amplua kasdieniame gyvenime?

Turiu pripažinti, kad tai yra gyvenimo būdas. Renginių vedėjas – ne personažas, o žmogus. Aktorius gali scenoje vaidinti visai kitą asmenį ir po spektaklio būti vėl savimi, o renginio vedėjas yra vienas ir tas pats asmuo. Iš tiesų profesija mane gyvenime vejasi ir neapleidžia net laisvu laiku.

Tavo nuomone, renginių vedėju yra gimstama, ar vis dėlto galima tapti?

Yra sakoma, kad viskam reikia 10 procentų talento ir 90 procentų darbo. Renginių vedėjo profesijoje nesu tikras, ar proporcija yra būtent tokia, bet, manau, kad jeigu nėra tų prigimtinių 10 procentų, kitų 90-ties gali nepakakti.

Edvinai, renginio vedėjas turbūt turi gebėti ne tik gražiai kalbėti, bet ir turėti tinkamą žinių bagažą?

Renginių vedėjas yra didelio komandinio darbo matomiausia dalis. Žmonės vis dar galvoja, kad mano profesija yra šypsotis ir gerai atrodyti, tačiau tokie laikai jau seniai baigėsi. Buvo metas, kai atvykus į renginį gaudavau segtuvą su tekstu, kurį reikėjo tiksliai ir raiškiai perskaityti.

Šiandien renginių vedėjai dalyvauja susirinkimuose, tam tikruose renginio organizavimo procesuose, sprendžia daugybę meninių klausimų. Tam reikia turėti žinių, įgūdžių. Todėl ir nusprendžiau pagilinti žinias studijuodamas.

Kokiais būdais renginio vedėjas gali tobulinti savo įgūdžius ir semtis profesinių žinių?

Visų svarbiausia – noras pažinti ir žinoti, o visa kita yra tik priemonės. Tobulėti galima mažais žingsniais, pavyzdžiui, prieš kiekvieną renginį susipažįstant su savo darbo erdve. Štai vestuvių šventės vedėjas gali žinoti tik jaunųjų vardus ir perskaityti tą patį scenarijų dešimtyje švenčių, bet taip pat jis gali išsiaiškinti jų pomėgius ir dovanoti asmeninę, būtent jiems pritaikytą šventę. Lygiai taip pat ir su miesto renginiais – būtina pažinoti tą kultūros lauką ir tą bendruomenę, kurioje dirbi. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau ir įdomiau gali atskleisti šventę. Taip pat jau minėtų studijų Kauno kolegijoje metu pažinau dalykus, padedančius geriau pajausti pulsuojančią minią ir atpažinti jos poreikius.

Esi kultūros žmogus – joje būnantis ir ją kuriantis. Ką tau reiškia kultūra?

Kultūra plačiąja prasme man yra kasdienybė, prasidedanti nuo manęs paties ir kiekvieno iš mūsų. Viskas, kaip mes elgiamės, kalbame, kokie ritualai mus supa, – kultūros dalis. Man gaila, kad žmonės apie kultūra mąsto, kaip apie kažką tolimo, nepasiekiamo ir prestižiško. Kviečiu į kultūrą žiūrėti kaip į kasdienybę, ir tada suprasime, kad ji nesusijusi su pinigais ir yra neatskiriama gyvenimo dalis. Kultūra nepriklauso amžiaus, tam tikro išsilavinimo ar finansinės gerovės žmonių grupei – ji priklauso visiems.

Studijuoji Kultūros ir laisvalaikio vadybą. Kodėl jauni žmonės turėtų atkreipti dėmesį į šią studijų programą?

Jeigu moksleivis žiūri į kultūrą, kaip į kasdienį, natūralų, dinamišką dalyką ir nori jį pažinti bei padėti skleistis, – jis turėtų ateiti studijuoti. Studijų programa paremta praktika ir grąžina mistifikuotus dalykus į kasdienį nūdienos pasaulį. Taip pat buvo įprasta manyti, kad kultūra ir laisvalaikis yra du atskiri, tarpusavyje nesusiję dalykai, nors iš tikro jie itin glaudžiai koreliuoja. Studijos padeda pažinti kultūros lauką, kultūros organizacijas, jų veiklas.

Kultūra nėra kažkas, ko mes neturėtumėme suprasti. Priešingai – mes ją turime suprasti ir ja mėgautis. Kultūra yra tai, kas aš esu, o ne kas būsiu. Jeigu galvojate, kad jau šiandien esate kultūros dalis – studijose atrasite save.

Ko palinkėtum moksleiviams, svajojantiems apie darbą kultūros srityje?

Jeigu turite svajonę, visai nesvarbu, kokia ji, – ženkite pirmąjį žingsnį nedelsiant. Kviečiu priimti sprendimus ir nebijoti suklysti. Yra sakoma, kad kai užvertos durys – yra atviras langas. Aš sakau, kad tas duris reikia atsidaryti – imti ir pačiam nulenkti rankeną. Matuokitės profesiją, savanoriaukite, dalyvaukite kultūros renginiuose ir suprasite, ar ši sritis yra skirta jums.