Parengė hum. moksl. dr., etnologas  Žydrūnas Vičinskas

Jis šiuolaikinis žmogus, kapitalistinio laikmečio sąlygomis, keliantis giluminius klausimus, pavyzdžiui: kaip pilnavertiškai nugyventi gyvenimą; kaip susirasti tinkamą užsiėmimą (darbą) bei antrą širdies puselę.

Žodžiu, amžinieji klausimai, į kuriuos bandoma pažvelgti moderniojo pasaulio šviesoje. Remdamasis A. Botono pasisakymu, nuskambėjusiu 2013 m. Sidnėjaus operos teatre, norėčiau pakalbėti apie edukaciją bei religiją. Ką jos turi bendro? Kodėl gi, mano nuomone, į tai turėtų atkreipti dėmesį tiek moksleivis, tiek studentas, tiek mokytojas ar dėstytojas.

Su žmogumi yra „kažkas negerai“

Modernus pasaulis teikia didelę reikšmę edukacijai, geram išsilavinimui. Valstybės investuoja nemažus pinigus į švietimo sistemas. Todėl pirmiausia kyla naivus klausimas – kam apskritai reikalingas išsilavinimas, kokia jo paskirtis šiandien? Juk, rodos, visą naudingą informaciją daugiau ar mažiau galima susirasti visagalinčiame internete, kam gi vargintis? Politikai arba verslininkai aiškina, kad svarbiausia tai, jog išsilavinimas suteikia įgūdžių, reikalingų būti konkurencingiems darbo rinkoje. Paprastai sakant, turi diplomą – didesnė tikimybė, kad turėsi darbą. Be to, kuo daugiau išsilavinusių žmonių, tuo mūsų visuomenės potencialiai bus turtingesnės bei saugesnės. Tačiau edukacija gali suteikti ne tiktai techninius įgūdžius, kurie leidžia tapti profesionaliais, sakykime, buhalteriais, advokatais, IT specialistais ir t. t.

Šiuolaikinis išsilavinimas turėtų mus išmokyti, kaip „pavirsti“ geresniais žmonėmis: sąmoningais demokratinės valstybės piliečiais, turtingais savo vidumi. A. Botono manymu, tai vertinga idėja, bet realybėje mes ją ne visuomet pasiekiame. Kodėl? Anokia paslaptis, kad didelė dalis šiuolaikinio pasaulio daugiau ar mažiau apleido religijas, o kartu jų praktikuojamą edukacijos modelį. A. Botonas piešia gana sarkastišką situacija. Tarkime, jeigu Jūs nuvyktumėte į Harvardo, arba kurį nors kitą, pasauliniuose reitinguose pirmaujantį universitetą, ir pareikštumėte, jog atvykote studijuoti, nes pageidaujate susiformuoti moralinę vertybių sistemą. Jūs nuoširdžiai trokštate išmokti, kaip nugyventi pilnavertišką gyvenimą. Galimas daiktas, kad universiteto „X“ administracija nedelsiant iškviestų policiją ar psichiatrinės ligoninės sanitarus, kurie „suteiktų Jums pagalbą“. Dėl to, jog šiuolaikinė edukacinė sistema pastaraisiais dalykais neužsiima – nemoko sugyventi nei su savimi, nei su aplinkiniais.

Daroma prielaida, kad žmogus, sulaukęs pilnametystės, automatiškai suvokia: kas jis yra; ką nori veikti ir kaip jam tuos tikslus pasiekti. Regis, šiandien pasauliui atrodo, jog gyvenimas nėra sudėtingas dalykas: gimsti, tuomet baigi mokyklą-universitetą – susirandi partnerį, galbūt pasigimdai vaikų, tada pamatai, kaip miršta tavo tėvai, draugai, artimieji. Galiausiai pats susergi, sunkiai pagydoma liga ir pamažėl palieki šitą ašarų pakalnę, elegantiškai užsidarydamas karsto dangtį. Kitaip sakant, mes modernūs, racionaliai mąstantys padarai – turintys visišką vidinę bei išorinę kontrolę, dėl to galintys gyvenimą nužygiuoti savo jėgomis. Tokia šiuolaikinio pasaulio laikysena.

Na, o dabar pažvelkime į didžiąsias pasaulio religijas – koks jų požiūris? Praktiškai visos didžiosios pasaulio konfesijos, nepaisant to, kuriame gyvenimo tarpsnyje esame, vadina mus „vaikais“. Religijos suvokia, jog vos, vos „laikomės už šiaudo“ ir mums, kaip mažiems vaikams, reikia pagalbos bei patronavimo. Konfesijų akyse mes esame tarytum suskeldėję (arba bent jau trapūs) indai, kuriems anksčiau ar vėliau prireiks paramos, pamokymo, atjautos. Pavyzdžiui, visiems gerai žinomas krikščioniškasis pirmapradės nuodėmės konceptas (Adomo ir Ievos ištrėmimas), galintis turėti nemažai įvairių asociacijų bei interpretacijų. A. Botonas siūlo į ją žiūrėti kaip į nuorodą, sufleruojančią, jog nuo pat gimimo su žmogumi „kažkas negerai“ – jis gležnas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tai, lyginant su moderniojo pasaulio filosofija, kardinaliai priešingas atspirties taškas. Manau, tai yra svarbu įsisavinti, nes mokymosi procesas turėtų prasidėti nuo požiūrio į mokinį.

Šiandien, kai „racionalūs žmonės“ nori pasidalinti žiniomis, jie skaito pamokas mokykloje arba paskaitas universitete. Kai religijos pageidauja perduoti informaciją (pamokymą, paaiškinimą) tikintiesiems, tai vyksta Šv. Mišių metu, paprastai per pamokslą. Taigi, koks esminis skirtumas tarp lektoriaus paskaitos universitete ir kunigo pamokslo Bažnyčioje? Paprastai pamokoje ar paskaitoje norima pasidalinti tam tikra faktine informacija apie dėstomą dalyką, o pamokslu stengiamasi „pakeisti“ arba net „išgelbėti žmogaus gyvenimą“, suprask, jo sielą. Ar užčiuopiate kokybinį skirtumą? Kitais žodžiais tariant, pamokslas tai daug skubesnis, didaktiškesnis bei intymesnis procesas. Manau, iš tokios laikysenos galėtų pasimokyti bet kuri šiuolaikinė švietimo sistema, nes šitaip pateikta informacija būtų įsisavinta efektyviau.