Parengė hum. moksl. dr., etnologas  Žydrūnas Vičinskas

Pirmiausia, todėl, kad A. Botono knygų – valstybine lietuvių kalba, bibliotekose rasite nedaug. Mano skaičiavimais, jų yra trys: „Romantinis sąjūdis“ (2006), „Apie meilę“ (2012), „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ (2016). Jis šiuolaikinis žmogus, kapitalistinio laikmečio sąlygomis, keliantis giluminius klausimus, pavyzdžiui: kaip pilnavertiškai nugyventi gyvenimą; kaip susirasti tinkamą užsiėmimą (darbą) bei antrą širdies puselę.

Žodžiu, amžinieji klausimai, į kuriuos bandoma pažvelgti moderniojo pasaulio šviesoje. Remdamasis A. Botono pasisakymu, nuskambėjusiu 2013 m. Sidnėjaus operos teatre, norėčiau pakalbėti apie edukaciją bei religiją. Ką jos turi bendro? Kodėl gi, mano nuomone, į tai turėtų atkreipti dėmesį tiek moksleivis, tiek studentas, tiek mokytojas ar dėstytojas.

Pirmąją šių įžvalgų dalį rasite čia.

Ar pamenate pirmąją perskaitytą knygą?

Antras dalykas, religijos supranta, jog žmonės ypatingai užmaršios būtybės. Mūsų protai yra tarsi tinklai, tačiau su didelėmis skylėmis, pro kurias prasprūsta daugelis svarbių idėjų. Žinia, religijos Vakaruose buvo stipriai paveiktos Graikų filosofų įžvalgos, kad mes kenčiame nuo „akrazijos“. Senovės Graikų filosofams terminas „akrazija“ apibūdino žmogaus valios stoką. Šiuo atveju valios stoka pasireiškia tuo, kad yra daugybė dalykų, kuriuos intelektualiai gerai suvokiame, bet praktiniame lygmenyje – nepraktikuojame, nesilaikome, nes mūsų valios per silpnos, jas lengva iš vėžių išmušti.

Pavyzdžiui, šiuolaikiniai lietuviai gerai žino, kad reguliariai vartojant daržoves, jos pagerina bendrą sveikatos būklę, bet ar tai daro? Viešojoje erdvėje yra pakanka informacijos, jog deginimasis saulėje (arba soliariumuose) ne tik gerina nuotaiką, padaugindamas D3 vitamino kiekį kūne, bet taipogi paaugina galimybę susirgti odos vėžiu, ją sausina, susendina. Lietuviai žino pasekmes, bet kremas nuo saulės vis dar nėra standartinis dalykas. Ironiškiausia, kad įdegis populiaresnis tarp moterų, kurios visais amžiais norėjo prailginti jaunystę, bet besidegindamos, priešingai, nualina odą bei rizikuoja susirgti onkologinėmis ligomis. Taigi, XXI-ajame amžiuje aplinkui esama daug naudingos informacijos, bet mūsų valia per silpna, kad sugebėtume ją efektyviai įsisavinti.

Ką daryti? Religijos siūlo elementarią išeitį – sustiprinti valią. Dėl tos priežasties vienas pirmųjų dalykų, kuriuos rekomenduojama daryti tikintiesiems, yra kartojimas: pavyzdžiui, maldų kartojimas tam tikru paros metu (ryte, per pietus, vakare – nuolatinė, įsisąmoninta malda). Jeigu nori, kad tai, kuo tu tiki, būtų realybėje efektyvu, jog idėjos, kurias propaguoji įleistų šaknis sąmonėje, turi jas nuolatos kartoti. Matyt, neatsitiktinai turime ir posakį – „Repetítio est mater studiórum“. Tačiau šiandien, A. Botono pastebėjimu, ilgalaikis kartojimas turi neigiamą atspalvį. Dažnai girdime tokias, ar panašias, frazes: „<...> šitą knygą jau skaičiau, gal prieš metus <...>“, arba „<...> ai, aš tą filmą jau mačiau anksčiau <...>“. Šiandien skeptiškai žiūrima į pasikartojimą, nes visiems norisi naujų dalykų, skonių, pojūčių, drabužių: dar niekur nematytų ir negirdėtų. Problema, ta, kad vadovaujantis paminėta filosofija, apskritai, sunku ką nors pilnai įsisavinti.

Galbūt Jūs irgi esate susidūrę su situacija, kai pažiūrėję filmą pradedate galvoti, jog gyvenime norite ką nors pakeisti. Todėl, kad jame buvo užfiksuota pozityvi energija, kuri įkvėpė kurti, banaliai sakant, „pradėti viską nuo pradžių“. Tačiau problema, jog kitą dieną, valgydamas per pietus sumuštinį, tą filmą jau pamiršote. O po mėnesio paklaustas, ko gero, nebeatmintumėte net filmo pavadinimo. Anot A. Botono, panašūs procesai vyksta ir su perkaitytomis knygomis, girdėtomis paskaitomis, nes mūsų protai yra kaip anksčiau minėtas skylėtas tinklas. Tačiau modernusis pasaulis vis tiek primygtinai galvoja, kad įmanoma pasodinti dvidešimties metų jaunuolį į universiteto suolą, jam į galvą „pripilti“ labai, labai svarbios informacijos ir tai pas jį užsibus visam linkusiam gyvenimui.