Parengė hum. moksl. dr., etnologas  Žydrūnas Vičinskas

Pirmiausia, todėl, kad A. Botono knygų – valstybine lietuvių kalba, bibliotekose rasite nedaug. Mano skaičiavimais, jų yra trys: „Romantinis sąjūdis“ (2006), „Apie meilę“ (2012), „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ (2016). Jis šiuolaikinis žmogus, kapitalistinio laikmečio sąlygomis, keliantis giluminius klausimus, pavyzdžiui: kaip pilnavertiškai nugyventi gyvenimą; kaip susirasti tinkamą užsiėmimą (darbą) bei antrą širdies puselę.

Žodžiu, amžinieji klausimai, į kuriuos bandoma pažvelgti moderniojo pasaulio šviesoje. Remdamasis A. Botono pasisakymu, nuskambėjusiu 2013 m. Sidnėjaus operos teatre, norėčiau pakalbėti apie edukaciją bei religiją. Ką jos turi bendro? Kodėl gi, mano nuomone, į tai turėtų atkreipti dėmesį tiek moksleivis, tiek studentas, tiek mokytojas ar dėstytojas.

Pirmąją šių įžvalgų dalį rasite čia, o antrąją – čia.

Pasimatymas su mėnuliu

Trečias dalykas, visos pagrindinės pasaulio konfesijos kruopščiai suplanuoja tikinčiojo laiką, jo kalendorių. Šiuolaikinio žmogaus darbotvarkė yra grūste prigrūsta gausybe dalykų: posėdžių, konferencijų, darbo kelionių, metinių ataskaitų ir pan. Visa tai tiesiogiai susiję su kapitalistine santvarka, kurioje gyvename. Dėl to modernaus žmogaus didžioji darbo dienos dalis dedikuota verslo susitikimams. Elementaru, reikia užsidirbti pinigus, tam, kad galėtume išsilaikyti patys bei pasirūpinti savo artimaisiais.

Žinia, religijos irgi turi kalendorius (dienotvarkes), bet jos į tuos kalendorius įtraukia visai kitokios prigimties dalykus. Dalykus, kurie yra susiję su psichologiškai svarbiomis idėjomis, nes jos tiki, jog priešingu atveju, jos bus pamirštos. Akcentuojama, kad neužtenka turėti svarbią idėją (informaciją), apie ją reikia metodiškai bei nuolatos galvoti. Pavyzdžiui, jeigu esate praktikuojantis katalikas rugsėjo 30 d. mąstysite apie Šv. Jeronimą ir jo gebėjimą būti nuolankiam bei kantriam.

Mėnulio stebėjimas irgi gali būti reikšmingas užsiėmimas, kuris, nelyginant terapija, nuramina dabartinių medijų įelektrintą protą. Žiūrėdami į mėnulį galime prisiminti, kokie esame maži, o visatos masteliu matuojant, net juokingai nereikšmingi. Kol galiausiai siela tampa ramesnė, o dieną išgyventas nerimas dėl darbo arba kitų reikalų ima rodytis nebe toks baisus. Galima galvoti, kad mėnulio stebėjimas, kaip terapijos forma, turėtų būti atliekamas gana dažnai, taip? Tačiau, kuris iš mūsų naktimis taip jau ima ir lunatikuoja? Kada paskutinį kartą žvalgydamiesi į mėnulį mąstėte, kad tai padės surasti vidinę ramybę?

Įdomu, jog jeigu esate dzenbudistas, tuomet jūs turite suplanuotą susitikimą, įrašą kalendoriuje, su mėnuliu. Rugsėjo viduryje švenčiama „Tsukimi“ šventė, kurios metu dalyviai kviečiami ateiti iš namų ir užlipti ant specialių kanoninių platformų, giedoti giesmes bei skaityti poeziją mėnulio pagarbinimui. Tokiu būdu dzenbudistai skiria laiko apmąstyti žemiškojo gyvenimo trapumą, draugystės vertę, o pagrečiui dar suvalgo ryžių paplotėlių. Tai yra žavinga ceremonija, kurios tikslas atkreipti dėmesį į psichologiškai svarbias idėjas, kurios manifestuoja religinio ritualo pavidalu.

Smegenys, smegenys, smegenys!

Ketvirtas dalykas, edukacijos kontekste, kurį religijos labai gerai išmano – patraukli idėjos reprezentacija. Kaip minėta, jeigu turi racionaliai pagrįstą bei reikšmingą idėją tai dar nieko nereiškia. Daug svarbiau, jog tavo idėja būtų pateikta efektingai bei įtikinamai.

Jei nori gerai pristatyti turimą medžiagą, turi būti geras viešas kalbėtojas, puikus oratorius. Priešingu atveju, nesvarbu, kad jūsų informacija – faktiškai pagrįsta bei autentiška, jos niekas nenorės klausytis. Žmones sudominti nėra paprasta. Dėl to konfesijos investuoja daug laiko į ją reprezentuojančių žmonių oratorystės įgūdžių lavinimą. Kaip vieną charakteringiausių pavyzdžių, galima pateikti Amerikos pietuose populiarią Sekmininkų (angl. „Pentecostals“) religinę tradiciją. Pasak A. Botono, jeigu turėjote garbės pabuvoti Sekmininkų mišiose, tuomet žinote, jog tai ypatingas potyris. Sekmininkų kunigų gebėjimas komunikuoti su tikinčiaisiais ypač yra įtaigus, vyksta „gyvas“ bendravimas. Jei kunigo dėstomos mintys paliečia klausytojų emocijas, esantys bažnyčioje nesivaržydami sušunka balsu – „Amen! Amen! Amen!“. O jeigu pamokslas ypatingai suvirpina žmonių širdis, tuokart mišių dalyviai atsistoję sušunka – „Ačiū Tau, Viešpatie! Ačiū Tau, Jėzau Kristau!“. Taigi, taip susidaro aktyvus, kvietimo maldai ir atsako į maldą, efektas.

O dabar tokį edukacijos modelį pabandykime palyginti su šiuolaikinių universitetų paskaitomis. Dėstytojai, profesoriai, ko gero, yra įsitikinę, kad pakanka to, jog jų turimos žinios – faktiškai pagrįstos bei logiškos. Ir to fakto visiškai užtenka: patraukti, sudominti studentų protams? Bet ar tikrai? Kaip matėme iš pastarųjų pavyzdžių, konfesijos daug geriau perpranta, kad mes nesame tik „smegenys“, protingos bei racionaliai mąstančios būtybės. Mes egzistuojame kūne, kuris turi jutiminį (lytėjimo, klausos, skonio, kvapo receptorius) bei emocinį aparatą. Todėl, religijų manymu, jeigu nori perduoti ką nors svarbaus, turi įdarbinti visas: jutimines, emocines bei protines kategorijas.

Darkart pažvelkime į jau minėtą dzenbudizmą. Viena iš esminių šio tikėjimo pamokų atskleidžiama per skysčio vartojimą – arbatos gėrimo ceremoniją. Ką dzenbudizme simbolizuoja arbatos gėrimo ceremonija? Mentaliniame lygmenyje, tai gyvenimo trapumo atspindys, draugystės bei bendruomeniškumo vertės išraiška. Tačiau visa tai nėra pasakoma tiesiogiai, nelyginant per lekcija. Pastaroji išmintis susilieja su ritualu, kurio metu geriama karšta arbata. Taigi, čia jau turime sąjungą tarp moralinių vertybių (svarbių idėjų, informacijos) ir arbatos: kažkas fizinio padeda įsisąmoninti tai, kas yra metafiziniame lygmenyje. Fizinio ir metafizinio lygmenų sąveikavimas, gana dažnas dalykas, vienaip arba kitaip atsispindintis daugelyje konfesijų. Pavyzdžiui, Judaizmas yra religija, kurios branduolyje randame aiškiai išreikštą atleidimo motyvą. Tačiau apie atleidimo svarbą žmogaus gyvenime nėra kalbama prikišamai.

Sakykime, jeigu gyventumėte Ortodoksų Judaistų bendruomenėje, jus kiekvieną penktadienį, rabinas pakviestų į „Mikveh“ ceremoniją, kurioje nusimaudytumėte ritualinėje vonioje. Pastarojo ritualo metu atmąstytumėte praėjusią savaitę ir išpažintumėte nuodėmes prieš bendruomenę bei, žinoma, Dievą ir prašydami atleidimo – panirtumėte nuo galvos iki kojų į vandenį. Praktiškai visos konfesijos atpažįsta, kad yra tam tikras ryšys tarp vandens (skysčio) ir pamokos. Vandens, kaip pirmapradės esencijos, galinčios pakeisti gyvenimą, vaidmuo, gerai perprantamas bei pritaikomas praktiškai. Apibendrinant, tik „įdarbinus žmogaus kūną“ (pojūčius) galima pasiekti „smegenis“.