Ko mes ieškome darbe?

Mes norime pasiekti kažką, norime pasiekti užsibrėžtą tikslą, susijusį su karjera. Kiekvienas siekiame profesinių aukštumų, nes norime pademonstruoti tai, ką turime geriausio, o ateityje planuojame išsiugdyti dar daugiau įgūdžių, kurie padės mums tobulėti.

Norime pripažinimo ir priklausymo bendrai grupei. Kalbame apie tai, kad mums yra svarbu santykis su kolegomis, mikroklimatas darbo vietoje. Štai kodėl mums itin rūpi įmonės kultūra, vertybės, vizija, nes mes norime, kad visa tai neprasilenktų su mūsų turimomis vertybėmis.

Svarbus faktorius – žinoti, kad tai, ką darai yra reikšminga ir svarbu. Taip, ne visi pasiekimai darbe prilygsta kažkokiam atradimui, kuris pakeis pasaulį, tačiau mums svarbu yra daryti tai, kas sukuria pridėtinę vertę ne tik finansine išraiška, bet ir kitokia.

Retam pasiseka

Būsime naivūs, jei manysime, kad kiekvienas gyvenime savo darbe randa prieš tai išvardintus punktus. Taip, kai kuriems pasiseka, kai kurie gali pasidžiaugti, kad bent du iš išvardytų punktų yra pasiekti. Deja, tačiau nemaža dalis negali pasigirti nei vienu iš jų. Jei mes nesijaučiame vertinami darbe, jei nerandame satisfakcijos, jaučiamės blogai kolektyve, tai labai tikėtina, kad mes neatsiskleisime pilnai, mes neparodysime savo potencialo ir nepasieksime geriausių rezultatų.

Kyla klausimas, kodėl žinodami, ko mes norime iš darbo, mes vis tiek neriame stačia galva kitur, kas mūsų neveža? Tuomet jaučiamės siaubingai, nes kiekviena diena yra kančia. Kodėl mes renkamės ne tai, kas prie širdies, nors turime galimybę pasirinkti?

Priežastys, kodėl nesiklausome savo širdies

Pinigai ima viršų, todėl žmonės kartais nemato nieko kito, o tik juos. Tačiau nesuklyskite, nustatyta, kad darbo užmokestis nieko bendro neturi su satisfakcija. Pasirodo, kad teisininkas, kuris uždirba kelis tūkstančius, yra tiek pat patenkintas savo darbu kaip ir slaugytoja, kuri negali pasigirti tokiu pat užmokesčiu. Nors pinigai nėra pagrindinis šaltinis satisfakcijos, tačiau yra vienas iš motyvų. Pavyzdžiui, kartais žmonės sako, kad jau geriau mažiau gaus, bet dirbs mažiau, bet jei realiame gyvenime atsitinka, kad darbdavys nori nurėžti gabalą algos, kad pagerintų darbo kokybę, daugelis renkasi didesnę algą ir seną rutiną.  

Kartais tiesiog priprantama apie to ir nesinori keisti. Žmonės jau geriau dirbs nemėgstamą darbą nei bus netinkamuose santykiuose. Pavyzdžiui, esame girdėję ne vieną istoriją, kai žmonės dirba paprasčiausią darbą, nėra patenkinti darbdaviais, nėra patenkinti sąlygomis, bet vis vien lieka tame darbe. Lieka dėl finansinių paskatų, nes nori būti saugūs ir stabilūs.

Kartais žmonės tiesiog nepasitiki savo jėgomis. Kartais mes save nuvertiname, galvojame, kad esame blogesni nei kitiems atrodome. Nors jei ir nuspręs sekti savo širdies, tai dar nereiškia, kad jie tai darys iki galo, kad pusiaukelėje nesustos ir nepradės dvejoti.