Lietuvos jaunimo organizacijų taryba pasikalbėti apie didžiausią taikų Baltijos valstybių protestą pasikvietė vieną iš „Baltijos kelio“ organizatorių Arūną Grumadą, kuris kalbėdamas šia tema nestokoja nei atvirumo, nei humoro.

Prieš pradėdami, paklauskime savęs kelių klausimų: ar visi tikrai žinome, kas ir kodėl sugalvojo tokią beprotišką idėją? Kaip ir kodėl tiek žmonių nepabijojo ir stojo į  Baltijos šalių grandinę? Ar patys susikibtume rankomis „Baltijos kelio“?

Baltijos kelias įvyko: istorinės detalės

1940 m. Baltijos šalis okupavo Tarybų Sąjunga jau iš anksto dėl to susitarusi su nacistine Vokietija. Slaptas susitarimas, Molotovo-Ribentropo paktas, pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje. Deja, SSRS tuo metu neigė, kad toks susitarimas apskritai egzistavo.

Taigi 1989 m. rugpjūčio 23 d., per Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo 50-ąsias metines, trijų Baltijos šalių gyventojai reikalavo slaptą pakto protokolą pripažinti viešai ir atkurti Baltijos šalių nepriklausomybę. Šis reikalavimas išreikštas drąsiai ir kūrybiškai – sukuriant gyvą 600 km grandinę, kuri pritraukė tarptautinį dėmesį, o galiausiai SSRS pripažino paktą. 

Šią informaciją tikriausiai daugelis puikiai žinote iš istorijos vadovėlių, tad dabar nusikelkime 1989 m. ir pažiūrėkime į „Baltijos kelią“ iš arčiau. Arūnas Grumadas sako, jog per 30 m. išsitrynė daug įvykių ir sunku atsekti, kas yra iniciatorius, kas ir kur sugalvojo susikabinti rankomis. Yra įvairių versijų, viena – kad didžiausia ir svarbiausia akcija, atskleidžianti Baltijos šalių nepriklausomybės atgavimo siekius, buvo sugalvota tiesiog vienoje Panevėžio klebonijų išėjus parūkyti.

Daugiausiai baimės kėlė... komunikacija!

Akciją organizuoti ėmėsi Baltijos šalių nacionaliniai judėjimai: „Rahvarinne“ Estijoje, Latvijos liaudies frontas ir „Sąjūdis“ Lietuvoje. Šiandien mums sunkiai save įsivaizduojantiems be socialinių tinklų, dažnai gali būti sunku suprasti, kad daugiausiai baimės akcijos organizatoriams kėlė komunikacija: „Interneto ne tik nebuvo, be ir kompiuterių nebuvo. Telefonai tik laidiniai. Radijo ryšį draudė, už jį sodindavo į kalėjimą. Komunikacija buvo sudėtinga“, – sako Arūnas Grumadas. Organizatoriai Vilniuje išbandė įvairius būdus, kaip pranešti žinią žmonėms, kol mitingą mieste išeidavo suorganizuoti per kelias valandas. Jie jautė, kad yra pasiruošę.

Kitas ramybės neduodantis klausimas buvo logistika: „Susikabinom rankomis ir pasiėmę ruletę pasimatavom. Apie 1m. 300 000 žmonių iki Latvijos sienos, bet mašinų nėra. Paskaičiavom, kad jei tiek suvešti, tai reikės 1/3 Lietuvos automobilių parko, įskaitant policijos, ligoninės, valdininkų mašinas ir t.t.“, – pasakoja Arūnas Grumadas. Ir viso labo, šios baimės dingo, atėjus „Baltijos kelio“ dienai. Organizatorius teigia, kad šią dieną keliuose neįvyko nei vienas eismo įvykis, tai rodo žmonių susikaupimą. Transporto neužteko, o žmonės net traukdavo burtus, kas važiuos ištiesti rankos į gyvą grandinę. Likę susikibo rankomis savo miestuose ir miesteliuose.

Ar sustotume į 600 km grandinę vėl?

Kodėl? Arūnas Grumadas sako, jog juos vedė viltis ir noras. Pakylėjimas sklandė ore. Baltijos kelias buvo daug daugiau, nei tik grandinė. Tokiu stipriu brolybės, vienybės ir bendro tikslo jausmo dėka galiausiai buvo pasiektas Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas. Bet liko dar vienas neatsakytas klausimas, ar vėl stotume į tokią pat grandinę, ar vėl taip vieningai burtumėmės? „Ne, aš netikiu tuo. Reikia motyvacijos. O kokie tikslai? Neduok Dieve, kad jie būtų. Geriau Baltijos kelias nepasikartotų“, – savo mintimis dalinasi Arūnas Grumadas. Šiandien švęskime ir kurkime tokią Lietuvą, kurioje visuotinė vienybė pasiekiama ne tik išsilaisvinimo protesto atveju.

Šaltiniai: Eurodesk Lietuva.