Taip pat pašnekovė neabejoja, kad būtent žmonių aktyvumas, iš jų kylančios iniciatyvos yra svarbi prielaida įvykti teigiamiems pokyčiams aplinkosaugos srityje.

Kaip manote, ar aplinkosaugos srityje socialinis aktyvumas yra aktuali tema?

Žinoma, tai yra labai svarbu. Žmogaus sąmoningumas, socialinis aktyvumas gali daryti reikšmingus pokyčius įvairiose srityse, taip pat ir aplinkosaugoje. Būtent dėl to pramonė, verslas, matydami vartotojų poreikius, keičia savo produkciją, darbo metodus, netgi vertybes. Žmogus, jo vartojimas ar noras keistis ir yra varomoji jėga. Tačiau visai kitaip, kai iniciatyvos kyla iš vartotojų – paprastų gyventojų. Sakykime, dabar labai populiaria tema tapo plastikas. Tai yra medžiaga, kuri gausiai  vartojama visuose sektoriuose  – nuo baldų, protezų iki pakuočių gamybos ir pan. Tačiau mokslininkai, o po to ir visuomenė atkreipė dėmesį į plastiko vartojimo problemas – jo neperdirbamumą, mikroplastikus ir kt. Tam tikros socialinės iniciatyvos, kalbėjimas pasiekė ir Europos Parlamentą, ir Lietuvos aplinkosaugos struktūras, pavyzdžiui, teisės aktais bus uždrausti tam tikri plastiko gaminiai. Visada turi atsirasti  tam tikrų pradininkų, kurie turi pradėti kalbėti svarbiomis temomis, pritraukti ir suvienyti kitus žmones, taip po truputį vienokia ar kitokia iniciatyva išbanguoja plačiau.

Gal prisimintumėte gerųjų „bangavimo“ pavyzdžių, kurie sukėlė teigiamus pokyčius visuomenėje?

Pasaulyje yra didžiųjų organizacijų, pavyzdžiui, „Green Peace“, kurios boikotuoja, protestuoja, kartais tai daro gana radikaliai, bet rezultatų pasiekia. Ne mažiau žinomas ir Pasaulio gamtos fondas, kuris turi savo padalinius daugiau nei 100 šalių. Na, o pastarojo laikotarpio stipriai matomas pavyzdys – klimato kaitos aktyvistė Greta Thunberg. Atlikti tyrimai parodė, kad dideliu aktyvumu Europoje išsiskiria austrai, vokiečiai, šveicarai ir skandinavai. Šių šalių gyventojai dažnai eina į demonstracijas arba protesto akcijas. Tuo pačiu būtent šių šalių gyventojai dažniau imasi sąmoningo vartojimo dėl aplinkosaugos.

Kokios aplinkosaugos temos, Jūsų nuomone, yra aktualiausios Lietuvos visuomenei?

Alytaus atvejis atvėrė žaizdą, parodė, kad ne visada sugebame atrasti tam tikrų sprendimo būdų. Juk padangos dega ne pirmą kartą, tačiau pamokų neišmokstame ir vis kartojame tas pačias klaidas. Žinoma,  mums labai svarbūs miškai, kurie ne veltui vadinami planetos plaučiais, tuo pačiu  iš paskos keliaujanti ir nuolat mus besivejanti klimato kaitos problema ir jos padariniai. Aktualus klausimas – kaip, kokiomis priemonėmis tai spręsti? Pastaruoju metu tiek mokslininkai, tiek ir politikai jau nebekalba apie aplinkos temperatūros sumažinimą, tik apie tai, kaip pasiekti, kad visuotinis atšilimas nebūtų didesnis nei 2 laipsniai. Svarbi problema taip pat yra mano minėtas plastiko vartojimas. Kai Kinija nustojo priimti plastiko atliekas, paaiškėjo, kad ne tik Lietuva, bet ir visa Europa nebeturi, kur jų dėti. Tačiau utopiška būtų prašyti visiškai atsisakyti plastiko – jis mus supa visur: iš jo pagaminti automobiliai, protezai, baldai ir pan. Taigi, reikėtų atsisakyti neperdirbamo plastiko, keičiant jį į perdirbamą, bioskaidų, ar renkantis kitas alternatyvas. Manau, mano išvardytos problemos šiuo metu yra aktualiausios ir matomiausios mūsų šalyje.

Ar lietuviai jau yra pakankamai sąmoningi aplinkosaugos srityje?

Vieno atsakymo, ar esame pakankamai sąmoningi, neturiu. Kiekvieno iš mūsų atliktas veiksmas namuose, pavyzdžiui, vandens taupymas, tikrai reikšmingas. Jei mozaikoje pasikeičia nors viena detalė, pasikeičia ir visa mozaika. Dažniausiai, prieš kažką darant, keičiant, daugeliui iškyla klausimas – kokia man iš to nauda? Čia žodžio „privalai“ būti negali, kalbant apie socialinius, ekonominius ar aplinkosaugos klausimus. Jeigu atliekų rūšiavimo argumentas yra švaresnė aplinka, tai nebūtinai bus paveiku. Jei žmogus žinos, kad rūšiuodamas mažiau mokės už mišrių atliekų išvežimą, tai jau privers suklusti. Todėl organizacijos, užsiimančios aplinkosaugos veikla, turėtų akcentuoti ne tik problemas, bet ir kas pasikeis jas išsprendus.

Kokia Jūsų nuomonė apie visuomeninius aplinkosaugos judėjimus? Ar Lietuvoje jie įmanomi?

Tokie judėjimai mūsų šalyje yra įmanomi, tik reikia lyderio, strategijos, kaip ta idėja bus pateikta, ir gero paaiškinimo, dėl ko yra kovojama. Žmonės turi suprasti, kokia problema egzistuoja, ko siekiama tam tikromis iniciatyvomis, ir pateikti siūlymų, kaip būtų galima išspręsti. Dabar pakankamai ryški vadinamoji žaliojo smegenų plovimo (angl. greenwashing) tendencija, kai siekiama sudaryti įspūdį, kad parduodami produktai yra ekologiški ar nekenksmingi aplinkai.

Pastaruoju metu vartotojai žiūri ne tik į kainą ir produkto kokybę, bet ir į tai, kiek tas produktas kenkia arba nekenkia aplinkai. Verslo atstovai suvokia ir žino, kad prekė taps gerokai populiaresnė, jei bus pateikta kaip nekenksminga aplinkai, ekologiška, tad kartais į prekę, pažymėtą žaliomis etiketėmis, reikia žiūrėti atsargiai ir kritiškai. Pavyzdžiui, dažniausiai ledai būna supakuoti į plastikinę, vadinamąją daugiasluoksnę, pakuotę, kiti, norint patraukti didesnę auditoriją, būna supakuoti į popierinę. Iš tiesų tai nėra popierinė pakuotė, ji tokia pati daugiasluoksnė su plastiku, tik sudėtyje yra daugiau popieriaus. Taigi, teiginys, kad pastaroji yra nekenksminga aplinkai – tik akių dūmimas, rinkodaros triukas. Kaip mėgstu sakyti, ne viskas saulė, kas šviečia. Būti inovatyviu verslu, kuris daro mažesnę žalą aplinkai, yra nepigu. Gaminti produktus iš perdirbtų atliekų dažniausia kainuoja daugiau nei įprastai, tad ir produktas dažniausia bus brangesnis. Taigi, verslas, kuris nėra socialiai atsakingas, pamatęs galimybę užsidirbti, neretai prisidengia ekologijos ženklais.

Kaip kiekvienas galėtumėme prisidėti prie aplinkosaugos problemų sprendimo?

Kaip ir minėjau, dabar tapo madinga būti ekologišku, nors, sutikime, šimtu procentų taip gyventi  beveik neįmanoma. Žinoma, net ir mažos ir pavienės iniciatyvos, nedideli žingsniai, siekiant prisidėti prie problemų sprendimo, yra sveikintini. Manau, kad tam tikri pokyčiai kasdienybėje jau tapo įprasti. Pastebėjau, kad bent jau tarp savo kolegų išsitraukti plastikinį maišelį būtų netgi gėda – nešiojamės daugkartinius. Tikiu, kad taip yra ne tik mūsų kolektyve. Sunku įsivaizduoti, kaip galėčiau nerūšiuoti atliekų – tai, visų pirma, visiškai prieštarautų mano vertybėms, taip pat ir informacijai, kurią pateikiu studentams savo dėstomose disciplinose. Džiugu, kad tai daro vis daugiau lietuvių, daugelis dalijasi informacija, pradeda sekti geraisiais pavyzdžiais. Džiaugiuosi, o greta to kviesčiau dar pagalvoti, ar tikrai mums visko tiek daug reikia. Žinoma, vartotojiška visuomenė diktuoja kitokius principus, bet tikrai reikėtų kartais tam atsispirti. Na, o jei tam atsispirti neįmanoma, siūlau pasinaudoti kita puikia iniciatyva – dalijimusi. Galbūt tas daiktas, kurio tau nereikia, gali būti naudingas kaimynui ar giminaičiui, arba atvirkščiai. Dalijimasis jau įgyvendinamas ir platesniu mastu – įrengtos dalijimosi stotelės, kuriose galima palikti nereikalingus daiktus, kažką sau iš ten pasiimti. Matydama tiek gražių iniciatyvų ir pavyzdžių, drąsiai galiu sakyti, kad tikrai nesėdime sudėję rankų ir po truputį judame sąmoningo, nekenksmingo aplinkai gyvenimo link. To mums ir linkiu.