Kaip jam tai pavyksta? Štai keletas patarimų, kurie tikimės, kad padės kiekvienam iš jūsų pasisemti idėjų, kaip nustebinti mokytojus ar savo klasės draugus, kuomet teks kitą kartą stoti prieš auditoriją.  

Pasakojimai

Beveik kiekviena jo kalba yra paįvairinama istorija ar pasakojimu. Tai – itin unikalus ir svarbus įrankis, leidžiantis mums geriau įsijausti į tai, kas pasakojama, pajausti tai, ką norima pasakyti ar net susitapatinti su kalbėtoju. Dar 2004 metais Obama, kalbėdamas per savo politinės partijos suvažiavimą, papasakojo apie savo šeimą. Prieš pradedant kalbėti, jis buvo niekam nežinomas jaunas politikas, tačiau po kalbos, jis surado daug siekėjų, nes visi susigretino, susitapatino ir pamatė jį kaip žmogų, kuris yra kaip niekad arti jų.

Kitas pavyzdys, kuomet jis kovojo su migracijos nesklandumais, tai prisiminė pasakojimą apie migraciją per savo asmeninę prizmę, per savo išgyvenimus ir tikrus pavyzdžius. Kuomet buvo diskutuojama aršiai apie ginklų kontrolę, jis nepabūgo panaudoti tos dienos statistikos, istorijų, kurios vyko tuo metu, realiu laiku. Istorijos sukuria emociją, jos gali priversti ne tik nusišypsoti, bet ir nubraukti ašarą. Negana to, istorijos mums giliai įsirėžia į atmintį.

Akių kontaktas: tarsi būtų kalbama su kiekvienu individualiai

Jei pasileisite vaizdinę medžiagą, tai pamatysite, kad jis visada žiūri į akis, visada žvilgsnis yra nukreiptas teisiai: atrodo, kad net iš televizorių ekranų jis žvelgia į kiekvieną atskirai. Jis neburnoja, jis nebando priekaištauti ar moralizuoti. Jis kalba žiūrėdamas į akis kaip su žmogumi, kurį gerbia.

Tai ne tik puiki technika sukurti ryšį su kitu žmogumi, bet ir sumažinti viešojo kalbėjimo baimę. Pasirinkite vieną žmogų auditorijoje ir žiūrėkite į jį. Įsivaizduokite, kad tai jūsų geras bičiulis, kuriam jūs pasakojate. Galite pabandyti pakeisti savo akių žvilgsnį: nuo vieno žmogaus pereikite prie kito. Tai darykite kas kelias minutes.

Panaudokite savo balsą

Prezidentas moka natūraliai pakeisti ne tik toną, kalbėjimo garsą, bet ir greitį. Kuomet norima pabrėžti kažką, darome gan ilga pauzė. Kai kuriems gali atrodyti, kad tai natūralus dalykas, tačiau taip kalbėti reikia išmokti. Tai reikalauja nemažai pastangų ir darbo, kad viskas atrodytų nedirbtina.

Jis parodo, kad yra žmogus

Obama nebijo naudoti pavyzdžių iš savo asmeninio gyvenimo: jis pasakoja atsitikimus iš savo, šeimos ir aplinkinių kasdienybės. Tai suteikia asmeniškumo jausmą. Negana to, jis mėgsta pajuokauti, dažnai yra labai aistringas ir užsivedęs, kuomet kalba, o tai ne tik atspindi jo veido išraiškos, bet ir visa kūno kalba. Jis atrodo ne kaip koks prezidentas, o labiau žmogus, kuris galbūt gyvena kaimynystėje, kuris yra mūsų kolega ar draugas.  

Jo kalba visada būna paprasta, suprantama žmogui, kurioje nėra gausu įmantrių terminų ar kažko, kas rėžia ausį. Jis įpina aktualias problemas į amerikietišką ideologiją. Taip pat, galima kartais pastebėti, kad jis nebijo parodyti emocijų: susigraudinti, kartais net išspausti ašarą. Tai dar labiau įtikina klausytoją ir paverčia jį itin mėgstamu.

Turėti moralę

Kuomet rodomos emocijos, prezidentas vis vien išlieka ramus, racionalus ir morališkai atsakingas. Jis niekada nebūna neetiškas, niekada neužgaulioja moterų žurnalisčių, numesdamas seksistinį juokelį. Jis nekelia balso, kad tai primintų rėkimą. Jis tiesiog pasakoja savo istoriją, naudodamas argumentus, racionaliai ir ramiai.