Magistrantūros studijų pirmo kurso studentė į Kauną atvyko 2019 m. liepą. Pagal išsilavinimą inžinierė Alexandra dirbo Kolumbijos sostinėje Bogotoje bandydama susitaupyti pinigų magistrantūros studijoms Europoje.

Tačiau kodėl ji pasirinko Lietuvą? „Tai labai ilga istorija“, – šyptelėjo Alexandra.

„Mano labai geras draugas italas režisierius su savo partneriu atvyko į Kolumbiją kurti dokumentinio filmo apie A. Mockų.

Kartu su jais atvyko ir lietuvis, kuris KTU studijavo mechatroniką. Mes pakalbėjome apie mano norą studijuoti Europoje ir jis pasakė: „Ei, gal pasidomėk Kaunu, mes čia turime labai gerą technikos universitetą“, – prisiminė mergina.

Taigi, ji pasidomėjo studijų galimybėmis Lietuvoje, universiteto programomis ir, susisiekusi su KTU, metė darbą ir atvyko į Lietuvą.

Lietuviai ir kolumbiečiai ­­­– tokie pat smalsūs

Alexandra pripažįsta, jog prieš atvykdama į Kauną menkai težinojo apie Lietuvą, tik tiek, kad ji anksčiau buvo Sovietų Sąjungos dalis ir palyginti visai neseniai išsikovojo nepriklausomybę.

„Kai namuose pasakydavau, kad vykstu į Lietuvą, daugelis manęs klausdavo, kur tai yra. O tada pridėdavo: „Pala, o Antanas ne iš Lietuvos?“ A. Mockus labai gerbiamas mūsų šalyje dėl savo idėjų – jis yra visiškai kitoks, nei įprasta, politikas.

Man buvo labai smagu atvykti čia ir sužinoti, kad jis yra tik vienas iš pavyzdžių, kas yra Lietuva. Daugelis žmonių čia yra labai malonūs ir protingi. Taigi taip, aš esu labai laiminga“, – pripažino Alexandra.

Pašnekovės teigimu, lietuviai ir kolumbiečiai yra labai panašūs savo smalsumu – mums patinka kalbėtis su iš kitų šalių atvykstančiais žmonėmis ir sužinoti daugiau apie kitas valstybes.

„Kai pasakau, kad esu iš Pietų Amerikos, žmonės nustemba – jie sako: „Kaip tu toli nuo savo namų!“ – juokėsi pašnekovė. 

Oro kokybė ­­­– nuostabi

Ko Alexandra labiausiai pasiilgsta būdama taip toli nuo namų? Savo katės ir maisto. Katę, kuri šiuo metu gyvena pas merginos mamą, ji gali matyti internetu, o su maistu yra kiek kitaip.

„Rytais aš buvau įpratusi valgyti papajas, ananasus ar avokadus su ryžiais. Čia aš nerandu pakankamo pasirinkimo, o vaisiai čia nėra tokio pat skonio. Aš net vėl pradėjau valgyti vištieną“, – pasakojo mergina.

Tačiau ji puikiai supranta, kad maisto produktų skirtumus lemia kitoks Lietuvos klimatas ir sezoniškumas.

„Mano gimtajame mieste yra nuolatinė vasara, 35 laipsniai karščio šešėlyje, nes mes gyvename ties pusiauju. Ten yra labai karšta ir labai drėgna. O Bogotoje yra amžinas pavasaris, maždaug 6­­­–15 laipsnių temperatūra, nes miestas yra gan aukštai kalnuose. O čia iš tiesų egzistuoja sezonai.

Kai aš atvykau čia vasarą, buvo galima gauti daugybę šviežių daržovių, tačiau su laiku jų vis mažėjo. Tikriausiai reikia išmokti suprasti, kad tai nėra tavo valstybė ir turi valgyti tai, ko yra“, – šyptelėjo Kaune gyvenanti kolumbietė.

Reklama

Tačiau Lietuvos oro kokybę ir saugumą Alexandra įvertino ypač gerai. Pastaruosius penkerius metus ji gyveno Bogotoje, mieste, turinčiame 8 mln. gyventojų. Ten kelionė nuo vieno miesto galo iki kito gali trukti ir porą valandų, viešasis transportas nėra toks išvystytas, o dėl socialinių problemų gatvėse ne visada saugu.

„Kai atvykau į Kauną, mano pirma mintis buvo kur žmonės? Tačiau nuo tada aš išmokau mėgautis erdve ir oro kokybe, nes Bogota yra labai užteršta. Man patinka gamta, man patinka pasivaikščioti, ir iškart atvykusi į Lietuvą aš pajutau – oro kokybė čia visai kitokia“, – teigė kolumbietė. 

Dabar savanorystė ir mokslai, ateityje – kelionės

Kitą pavasarį Alexandra planuoja pasinaudoti „Erasmus+“ mainų programa ir išvykti į kitą universitetą rašyti magistro darbo.

„Vienas iš dalykų, kuris mane nustebino čia atvykus, – kad studentai vyksta į kitas valstybes, o kiti atvyksta studijuoti į KTU. Galimybės studentams keliauti yra kažkas tokio, kas man labai patinka universitete“, – tikino jaunoji inžinierė.

Baigusi mokslus ji norėtų įgauti praktikos – Lietuvoje ar kokioje kitoje Europos šalyje. Tačiau ar ji kalba lietuviškai?

„Aš savanoriauju „Maisto banke“, taigi moterys, su kuriomis dirbu, mane skatina daugiau šnekėti. Aš galiu pasakyti „Atsiprašau, aš nekalbu lietuviškai, aš kalbu ispaniškai, angliškai, truputį vokiškai“, o tada žmonės ima sakyti: „Aaa, tu šneki lietuviškai“ ir toliau kalba lietuviškai.

Tada aš ir vėl turiu pakartoti: „Ne, aš nesuprantu, atsiprašau“, – su šypsena kalbėjo Alexandra.

Ji būtų nieko prieš galiausiai grįžti į Kolumbiją, jei susiras darbą, kuriame galėtų pritaikyti savo naujai įgytas žinias. Tačiau šiandien labai sunku numatyti ateitį.

„Būti kolumbiete yra karčiai saldus jausmas – tu myli savo šalį, savo šeimą ir nori grįžti, tačiau šiuo metu mes patiriame tiek daug socialinių ir ekonominių problemų, kad žmonės nuolat baiminasi būti apiplėšti ar net išprievartauti.

Man patinka faktas, kad Lietuva yra labai saugi šalis“, – teigė studentė.

Tačiau mūsų šalyje ji tikrai nesijaučia vieniša. Alexandra turi nuostabią kambario draugę iš Kazachstano ir mažą kolumbiečių bendruomenę Lietuvoje, su kuria bendrauja per „Facebook“ grupę, todėl mergina gali laisvai mėgautis lietuvišku pavasariu ir planuoti ateitį. 

Straipsnį vertė alfa.lt