Tendencijos nedžiugina
N. Bartašiūnienė pokalbį pradeda nuo to, kad tendencija dėl moksleivių raštingumo prastėjimo yra pastebima. Negana to, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė prieš egzaminą nenorėjo vertinti, ar egzaminai kasmet darosi sunkesni. „Tiesiog temos kiekvienas metais yra vis kitokios. Reikia keturias temas parinkti egzamino sudarinėtojams, kas tikrai nėra lengva užduotis. Kiek teko girdėti apie šių metų egzaminą, tai atrodo, kad temos būtų lyg ir nieko, bet čia, kiek man teko nugirsti. Visada nežinia, ką abiturientai parašys, nes jiems iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad egzaminas lengvas. Bet jie negali vertinti objektyviai: nes pamato užduotis, apsidžiaugia, parašo, o jau rezultatas būna visai kitoks nei buvo tikėtasi“, – pasakojo Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytoja.
Apie tai, kokiomis emocijomis ir nuotaikomis gyveno po egzamino išėję abiturientai, kviečiame skaityti čia.
Tikrinama egzamine ne visai tą, ko turėtų
Tačiau LKLMS prezidentė įsitikinusi, kad lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas tikrina ne visai tą, ką turėtų tikrinti. Anot jos, rašinys yra reikalingas, nes žmogui rišliai rašyti ir kalbėti yra svarbu, tačiau dabar daugiau akcentuoja, kiek vaikas atsimena, ko jis mokėsi. „Manau, kad proveržis galėtų būti tik tuomet, jeigu mes mokytumėme ne to, kas išgaruoja po mėnesio ar kito, o mokytumėme to, ko vaikui reikės gyvenime. Dabar tokių dalykų pas mus nėra. Pavyzdžiui, yra žodžiu pasakyta „apibendrinam“, kaip tai techniškai padaryti, nėra pasakyta. Užsienyje tam procesui yra visa metodika: žingsnis po žingsnio surašyta. Kai atnaujinant programą, buvo paprašyta padėlioti metodiką, išgirdome priekaištą neva mes norime klišių. Čia – ne klišės, o normali viso pasaulio metodika. Kas vyksta pas mus? Mes kiekvienas mokome, kaip kas išmano, kaip mokytojas supranta apibendrinimą: vieni tai daro geriau, kiti – prasčiau“, – pasakojo LKLMS prezidentė.
Rašiniai nelogiškai suskirstyti
N. Bartašiūnienė atkreipia dėmesį, kad galima įžvelgti net tam tikras madas rašinių, o galiausiai net nebėra aiškaus skirtumo tarp rašinių tipo: abiejuose reikia remtis literatūrine patirtimi. „Kaip galima, kalbant apie gyvenimą, pasiremti literatūra, kuri vaizduoja gyvenimo fikciją? Vadinasi, kad pykstiesi su logika. Kad ta logika rašinyje atsirastų, reikia galvoti sakinį, kaip sujungti su literatūra. Pagalvokite, vaikas ateina į egzaminą, atsisėda ir vienintelis dalykas jo galvoje yra tai, ką reikėtų daryti, ko nereikėtų. Jis nebegalvoja, ką reikėtų rašyti, norint parašyti savo požiūrį, išdėstyti savo nuomonę, nes jis labiau koncentruojasi į tai, kad būtina padaryti ir atlikti visus kitus žingsnius, kurių reikalaujama vertinant egzaminą. Būtent todėl samprotavimo rašiniuose moksleiviai yra lėkšti. Norint parašyti gerą samprotavimą, tu turi mokėti ne tik literatūrinius kontekstus, bet būtina turėti gerus filosofijos, istorijos, psichologijos pagrindus. Kur tą galima rasti vadovėliuose?“, – retoriškai klausė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Egzaminas – kaip loterija
LKLMS prezidentė N. Bartašiūnienė įsitikinusi, kad egzamino metu turėtų būti leista abiturientams dėstyti savo požiūrį ir temos turėtų būti jiems aktualios. Negana to, ji pastebi, kad rašiniai pagal temas yra nelogiškai suskirstyti. „Vieni – literatūriniai, o kiti – samprotavimo. Tai jau – gramatinė klaida, nes turėtų būti samprotaujamasis rašinys. Mes toje alogiškoje mėsmalėje, apie kurią kalbėjau prieš tai, nubraukiame visą didaktišką rašinio esmę. Man dvyliktokai sako, ką reikia anglų ar matematikos egzamine padaryti, tas aišku: ką išmokau, tą ir gausiu. O lietuvių kalbos egzaminas yra kaip loterija, ar bus ta tema, kuri sudomino ar užkabino per pamoką, ar galės savo požiūrį atskleisti, galiausiai, ar atsimins tą eilėraštį, kurios reikės tai temai, ar pavyks suderinti“, – pasakojo N. Bartašiūnienė.
Per daug autorių
N. Bartašiūnienė pasakojo, kad jau ketvirtas ministras, su kurio sąjunga diskutuoja tuo pačiu klausimu: neįmanoma per tą pamokų kiekį išdėstyti visos programos, nes per ją yra tiesiog bėgama. „Prisipažinsiu, kad neišėjau tam tikrų autorių. Vaikams pasakiau po vieną ar kelis eilėraščius iš kitų kūrybos, kad tik sąžinė būtų rami, kad dėl viso ko. Tu turi rinktis. Bėgi paviršiumi, kad vaikas pagreitintai lyg greitojo maisto restoranuose paragauja vieno ar kito, tuomet jam veliasi ir malasi tie pavadinimai, siužetai, autoriai, nes jis arba neskaitęs būna, arba draugas perpasakoja, arba per pamoką klausosi tik pusiau. Kitas variantas – mokytojas nutaria giliau pažiūrėti į programą, tačiau vienas „bet“: pamokų skaičius juk yra limituotas. Tuomet mokytojas jau renkasi: arba tas, arba anas“, – pasakojo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė.
Pabaigai Nijolė taip pat pasisako ir apie 5-10 klasių mokymo programą. Anot LKLMS prezidentės, programa nėra logiška ir psichologai galėtų patvirtinti, kad tai, ką skaito 5-10 klasių moksleiviai yra ne jų amžiui. „Ar gali Vydūną suprasti devintokas? Tiesiog yra iškalami sakiniai, kad jeigu būtų Vidūnas, tai jau žinotų šį bei tą. Bet atsiprašau, ar čia XXI amžius?“ – pokalbį retoriškai užbaigė Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytoja.
