Tačiau kai naujiena seka naujieną, iš Lietuvos ir pasaulio nuolat plūsta informacijos srautas, net ir patyrusiam komunikacijos specialistui nelengva išlikti susikaupusiam, atrinkti tai, kas svarbiausia ir suprantamai išdėstyti savo auditorijai: žiūrovams, klausytojams ar skaitytojams. U. Galadauskaitė tikina: jeigu žinai savo tikslą, jauti atsakomybę ir myli žiūrovus – su iššūkiais susidoroti tampa kur kas paprasčiau, nes įgyji nematomą jėgą, kuri tave varo į priekį.

– Baigusi mokyklą rinkotės, kur studijuoti. Nuo penktos klasės žinojote, kad norite būti žurnaliste. Kaip susiformavo šis žinojimas?

– Tiesiog vieną dieną atsikėliau ir pranešiau visiems, kad būsiu žurnalistė. Tuo metu niekas rimtai į mano ketinimus nežiūrėjo, bet laikui bėgant svajonė niekur neišnyko ir nepasikeitė.

Žurnalistika man visada atrodė egzotiška ir galbūt net romantiška profesija. Juk žurnalistai niekada nesėdi vienoje vietoje, daug keliauja, svarbiausia – daug bendrauja su pačiais įdomiausiais žmonėmis, svarbiausią informaciją sužino pirmieji ir pirmieji ja pasidalija su kitais. Matyt, visi šie dalykai labai derėjo su mano būdu ir charakteriu, todėl natūraliai ir patekau čia.

– Dar studijuodama Vilniaus universitete pradėjote dirbti LRT. Kaip užsimezgė Jūsų ryšys su seniausia televizija Lietuvoje?

– Atrodo, kad į LRT televiziją mane atvedė pats likimas. Studijuojant mums reikėjo atlikti praktiką televizijoje. Net nesvarsčiau, kur yra geriausia vieta praktikai – man visada atrodė natūralu, kad nacionalinis transliuotojas gali išmokyti daugiausiai.

Tarp studentų sklandė įvairiausių gandų, kaip sunku ten patekti, bet dvejonių nebuvo. Kas blogiausia gali nutikti? Atmetimą tikrai galėjau ištverti, o nepabandyti negalėjau – tiesiog ne mano būdui.

Pamenu, kai pirmą kartą atėjau į televiziją, mane pasitiko praktikos vadovas, kurio pirmas sakinys buvo: „Ir vėl atėjo tas metas, kai vargsim su studentais“. Aš lyg niekur nieko atsakiau: „Nežinau, kaip su kitais, bet aš – vienas malonumas“. Abu pasijuokėm ir netrukus jau tarėmės, nuo ko pradėsiu.

– Vilniaus universitetas, Lietuvos televizija: ką Jums reiškia būti tokių didelių, turtingą istoriją ir tradicijas puoselėjančių organizacijų dalimi?

– Džiaugiuosi, kad man gyvenime pasisekė studijuoti geriausiame Lietuvos universitete ir dirbti kokybiškiausioje Lietuvos televizijoje. Mano šeima mokėsi Vilniaus universitete ir kitų variantų rinkdamasi studijas aš taip pat nesvarsčiau.

Pirmą kartą į Vilniaus universitetą įžengiau 2000 metais. Man tuomet buvo 10 metų. Centrinių rūmų didybė man padarė neišdildomą įspūdį – nuo tada laukiau, kada galėsiu universiteto duris varstyti kasdien.

Būdama abiturientė su klase vykome į kelių universitetų atvirų durų dienas. Niekada nepamiršiu, kaip VU profesorius pristatydamas universitetą pasakė trumpai ir aiškiai: „Sėkmės egzaminuose, nes čia susitiksime tik su geriausiais iš geriausių“. Aš norėjau būti viena iš jų – geriausiųjų.

Ko gero, labai panaši situacija ir su televizija. Artėjant televizijos jubiliejui – prisimename pirmuosius diktorius, laidas, televizijos istoriją – įspūdinga, kokius pokyčius per gana trumpą laiką išgyveno ši organizacija. Su malonumu stebiu, kokiais dideliais šuoliais į priekį televizija skriejo per tuos septynerius metus, kai aš joje dirbu. Todėl drąsiai sakau – man didelė garbė būti tokių organizacijų dalimi.

– Kaip savo darbe pasinaudojate įgūdžiais ir žiniomis, kurias suteikė universitetas? Ar jautėte didelį skirtumą tarp teorijos ir praktikos?

– Universitete įgijau daugiau teorinių žinių, tačiau dar studijuodama teorines žinias papildžiau praktinėmis, įgytomis televizijoje. Kiekvieną teoriją galėjau iš karto išbandyti, o kiekvieną praktinę patirtį galėjau čia pat pagrįsti teorine medžiaga, todėl studijų laikotarpis buvo itin kokybiškas ir naudingas mano gyvenime.

Jokio skirtumo nejaučiau. Nemažai VU dėstytojų turi ilgą žurnalistinio darbo patirtį, o kolegos darbe – teorines žinias, įgytas ne kur kitur, o VU, todėl teorija ir praktika tiesiog papildo viena kitą, o ne susikerta ar prieštarauja.

– Ar jaučiate, kad Jūsų darbas veikia visuomenę, kitus žmones?

– Žiniasklaida labai stipriai veikia ir formuoja visuomenės nuomonę, požiūrį, mąstymą. Naujienų tarnyba, kurioje aš dirbu, yra vienas iš žiniasklaidos mechanizmų, todėl stengiuosi, kad jis visada „suktųsi“ greitai, objektyviai ir sklandžiai.

Natūralu, kad dirbant tokį darbą, visų sprendimų priėmimas turi būti labai apgalvotas ir atsakingas, nes kiekvienas ištartas žodis gali turėti vienokių ar kitokių pasekmių.

Svarbiausia, kad informacija būtų mažiausiai tris kartus patikrinta iš skirtingų šaltinių – tuomet gali būti tikras, jog ji teisinga.

Kitas dalykas – stengiuosi pagalvoti, kokių padarinių informacijos pranešimas gali atnešti, ar apskritai tokia informacija svarbi, įdomi, aktuali ir reikalinga. Išmatuoti žinių poveikį visuomenei sudėtinga, tačiau suprantu, kad įtaka didelė, tad suprantu ir atsakomybės naštą. Žinoma, nenorėčiau to poveikio išmatuoti savo neapgalvotais veiksmais ar klaidomis (šypsosi).

Puiku, kai žiniasklaida padeda siekti gražių tikslų, pavyzdžiui, ugdyti visuomenės pilietiškumą. Žiniasklaida ne tik informuoja, bet ir sutelkia, o kai kuriais atvejais ir skaldo visuomenę. Todėl ant redakcijos pečių – didelė atsakomybė.

– Ar apskritai Lietuvos žiniasklaida Jums atrodo pakankamai atsakinga?

– Lietuvoje, kaip ir bet kur kitur, yra visokios žiniasklaidos. Žiniasklaida bet kokiu atveju yra produktas, kurį vartotojas vartoja, todėl kiekviena žiniasklaidos priemonė turi savo auditoriją. Žmonės pasirenka, kas jiems priimtiniausia ir tinkamiausia. Aš taip pat turiu savo mėgstamiausiųjų sąrašą.

Jei klausiate, ar yra iš ko rinktis – tikrai taip. Svarbiausia, kad vartotojas mokėtų atsirinkti produktą.

– Žiūrovai vertina Jūsų atliekamą darbą ir profesionalumą. Gavote daugiausia simpatijų mylimiausios visų laikų LRT televizijos žvaigždės rinkimuose. Kaip manote, kokios asmeninės savybės padeda pelnyti žiūrovų palankumą?

– Įvertinimas man yra labai malonus ir labai netikėtas. Sakyčiau, įvertinimas su avansu. Jis prideda ir pasitikėjimo, ir motyvacijos dirbti, stengtis. Manau, žmonėms patinka nauji vėjai, jauni žmonės.

Šiandien visose srityse gyvenimo tempas – beprotiškai greitas, žmonėms greitai viskas pabosta, todėl jei tau pavyksta įnešti šviežio oro gūsį – gali sulaukti žiūrovų palankumo.

Pati labai vertinu nuoširdumą. Manau, kad ekranas žmogų parodo tokį, koks jis yra – naujienų laidoje nuoširdumo, džiaugsmo ar kitų emocijų suvaidinti nepavyks. Jeigu iš tiesų nesi nuoširdus – žiūrovai tai tikrai pajaus.

– O už ką Jūs mylite savo žiūrovus? Kaip įsivaizduojate LRT žiūrovą, stebintį Jūsų vedamą žinių laidą ar kultūros laidą „Euromaxx“?

– Nusikelsiu į studijų metus. Komunikacijos ar žurnalistikos vadovėliuose pabrėžiama: kad ir kokia sudėtinga informacija būtų – žiūrovui turi būti pateikiama paprastai, lengvai suprantamai, iliustruojama aiškiais pavyzdžiais.

Be abejo, tai labai svarbu, tačiau žiniose kartais visko supaprastinti neįmanoma, nes kyla pavojus labai suprimityvinti informacijos esmę.

Aš tiek žinių, tiek laidos „Euromaxx“ žiūrovą matau išsilavinusį, protingą, žingeidų ir kritiškai vertinantį informaciją. Sulaukiu nemažai laiškų ir skambučių su pastabomis, pagyromis ir nuomonėmis, todėl, manau, kad LRT žiūrovas – taip pat ir aktyvus. Kaip galima nemylėti tokių žiūrovų?

– Ar įsivaizdavote, kad po kelių metų būsite ten, kur esate dabar? Ar turite savo tobulėjimo, karjeros planą?

– Savo planą turiu ir sėkmingai jį vykdau. Tiesa, įsivaizdavau, kad šioje vietoje, kur dabar esu, būsiu po kokio gero dešimtmečio (šypsosi).

– Kas Jums suteikia pasitikėjimo, kas motyvuoja ir varo į priekį?

– Pasitikėjimo ir motyvacijos man pirmiausia teikia rezultatas. Jei matau, kad dirbu kokybiškoje televizijoje, jei matau kokybiškas žinias – tai ir varo mane į priekį. Man taip pat labai svarbus grįžtamasis ryšys – kolegų, redaktorių, žiūrovų. Nesvarbu, teigiama ar neigiama kritika – svarbu, kad jaučiu, jog LRT Naujienų tarnybos kuriamas produktas yra vartojamas ir reikalingas, tada atsiranda motyvacijos stengtis dar labiau, tobulėti.

– Esate prasitarusi, kad Jūsų tikslas – būti laiminga. Kas Jus daro laimingą?

– Mano manymu, visos gyvenimo sritys turi būti subalansuotos ir užpildytos. Jei darbe labai gerai sekasi, bet asmeninis gyvenimas griūva – gyvenimo pilnatvės nebus, o pinigai laimės neatneš, jei atvirkščiai – meile taip pat gyvas nebūsi…

Laimingas gyvenimas – teisingas ir atsakingas prioritetų sudėliojimas bei subalansuotos visos jo sritys.