Su lektore susitikome archeologų iškastų kaukolių pilname Medicinos fakulteto koridoriuje, kuriame įsitaisęs tyrėjos kabinetas. Nuo 2010 m. universitete dirbanti moteris ne tik dėsto žmogaus biologiją, sveikatos antropologiją, žmogaus anatomijos ir histologijos pagrindus, bet ir aktyviai dirba mokslo populiarinimo ir tyrimų komunikacijos labui. Daugelis daktarės pranešimų įvairiose tarptautinėse konferencijose yra įvertinti kaip geriausi žodiniai pranešimai. Nors V. Bartuškienės pagrindinės domėjimosi kryptys – augimo programavimas, augimo ir raidos veiksniai, susitikome pasikalbėti apie lietuvių kilmę, lieso kūno kultą, feminizmą ir sveiką požiūrį į save.

–  Antropologija – socialinis mokslas, nagrinėjantis žmogaus biologinių, socialinių, kultūrinių aspektų sąveiką. Ar, jūsų nuomone, mes, kaip tauta, turime kažkokių ypatingų antropologinių aspektų? 

–  Nesame ypatingesni nei kitos Europos dalys. Priklausome Šiaurės Europos arealui, neseniai jam buvome priskirti ne tik antropologiniu požiūriu, bet ir formaliai.

Esame nemažai susimaišę su slavais. Nors turime šviesiaplaukės mėlynakės lietuvaitės idealą, iš tiesų tarp mūsų yra daug rudaplaukių rudakių lietuvaičių, ir taip yra būtent dėl slavų įtakos mūsų genofondui. Latviai, pavyzdžiui, turėjo didesnę Vokietijos įtaką ir tų šviesiaplaukių, siauro veido žmonių ten daugiau.

Specifinių antropologinių bruožų išskirti labai sudėtinga. Pasakyti, kad mes kažkuo ypatingesni už kitus, negalime. Visokie esame, ir būtent dėl to, kad maišėmės su įvairiomis tautomis.

– Kaip manote, ar toks faktas, kad fenotipiškai esame glaudžiai susiję su slavais, yra sunkiai priimtinas lietuvių savimonei?

– O kodėl būti susimaišius su slavu yra blogai, o būti susimaišius su skandinavu yra gerai? Iš esmės tą šviesiaplaukiškumą ir šviesias akis atnešė indoeuropiečių banga. Net LDK kunigaikštis Vytautas Didysis ištekino savo vienturtę dukterį Sofiją už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I. Tad kodėl su viena tauta būti susijus yra gerai, o su kita blogai?

Manau, visa tai yra natūralu. Esame nedidelė valstybė, ir reikia žiūrėti į žmones, o ne į nacionalines ypatybes. Visi mes esame vienodi, tiesiog turime atsinešę vienokius arba kitokius kultūrinius sprendimus.

– Tačiau kiek viešo džiaugsmo buvo, kai mus priskyrė Šiaurės Europos šalims, o nebe Rytų Europos regionui. Vis stengiamės nuo tų slavų pabėgti ir prisišlieti prie skandinavų.

– Žinoma, taip reaguojame dėl itin skausmingo Lietuvos istorijai etapo. Tačiau reikia žiūrėti ne tik į politinius dalykus – nes čia yra grynai politinis dalykas, o ir žmogiškuoju požiūriu. Daug ko galime pasimokyti iš slavų kultūrų, daug ko – iš skandinavų.

– Moters kūnas nuo pat patriarchato įsitvirtinimo Vakarų visuomenėje pradžios nepriklausė moterų „jurisdikcijai“. Net su feminizmo judėjimu ir po jo mes vis dar tarsi esame ne savo kūno šeimininkės: tą rodo tokie reiškiniai kaip lieso kūno kultas arba abortų draudimas. Ar galėtumėte save pavadinti feministe?

– Įdomu tai, kad istorijoje medžiotojų-rinkėjų kultūros buvo egalitarinės, t. y. lygios. Patriarchatą į jas atnešė tik kitos kultūros, informuodamos, kad neva moters autoritetas yra mažesnis. Tarkime, Amerikos indėnai, paklausti šio klausimo, net nesuprato atvykėlių. O analizuojant net ir šiais laikais gyvenančias medžiotojų-rinkėjų populiacijas, pavyzdžiui, Kalahario dykumoje gyvenančius Ju/‘hoansi, aprašoma, kad abi lytys vienodai svarbios ir vertinamos, o reikalingas pareigas atlieka pagal savo stiprybes. Moterys tokios pačios energingos ir pasitikinčios savimi kaip ir vyrai, vyrai yra tokių pačių švelnių manierų kaip ir moterys, o agresija yra netoleruojama nė vienos iš lyčių. Svaresnis vyro vaidmuo šeimoje atsiranda sėsliose bendruomenėse.

Kita vertus, jeigu dirbtiniu būdu didinsime moterų skaičių ten, kur paprastai dominuoja vyrai, vien tik tam, kad būtų visų po lygiai – elgsimės labai neišmintingai ir prarasime didelius talentus. Tai, mano nuomone, būtų dirbtina ir neefektyvu. Tačiau, be abejonės, už tą patį darbą bet kurios lyties atstovams atlyginama turi būti taip pat.

– Ar studijų metu jautėte, kad kurso ir viso fakulteto aplinka netoleruoja diskriminacijos?

– Medicinos fakultete gana nemažai studenčių yra būtent moterys, kai kuriose specialybėse vyrų yra netgi visai mažai.

Tad jokios nelygybės net fiziškai negali būti. Iš savo patirties nepastebėjau skirtingo vertinimo. Dėstytojai vertina įgytas žinias ir šio principo laikymasis yra itin svarbus ir jautrus, kadangi Medicinos fakulteto absolventai taps svarbiausio žmogaus turto – sveikatos – saugotojais ir patarėjais.

Tikrai nebuvo taip, kad vyrukus dėl to, kad jų yra mažiau, proteguotų.

– Savo daktaro disertacijoje tyrinėjote motinos maisto ribojimo nėštumo metu įtaką vaiko svoriui ir sveikatai. Kaip suprantu, rezultatai sutampa su daugelio panašių tyrimų rezultatais?

– Taip, gaunami rezultatai atitinka kitų tyrėjų duomenis. Motinos mitybos ribojimas gali „perprogramuoti“ palikuonio medžiagų apykaitą veikti taupiuoju, energiją tausojančiu medžiagų apykaitos režimu, suteikiančiu pranašumą išlikti kilus nepritekliui. Tačiau mūsų tyrimas skyrėsi nuo kitų savo apimtimi (palikuonis stebėjome visą jų gyvenimą) ir ekspozicijos laikotarpiu. Mūsų biologiniam modeliui ribojome mitybą ne tik nėštumo (vaikingumo) metu, bet ir iki jo. O tokių tyrimų, kurie nagrinėtų ilgalaikės motinos mitybos išteklių būklės ryšį su palikuonių fizine būkle, yra stebėtinai mažai.

Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad antsvorio, medžiagų apykaitos ir net organizmo audinių struktūros ir gyvenimo trukmės pokyčiai gali pasireikšti ne tik pirmojoje, bet ir antrojoje palikuonių kartoje. Taigi – ne tik vaikams, bet netgi ir anūkams. Daugelis net nepagalvotume apie tai, kad toks paplitęs dalykas kaip dieta dar iki nėštumo gali lemti sveikatos problemas mūsų vaikams.

O tai, kad moterys nepatenkintos savo kūno svoriu ir laikosi įvairių dietų net būdamos visiškai normalaus svorio, be abejonės, yra kūno įvaizdžio problemos.

–  Iš kur jos atsiranda?

–  Tai – socialinis konstruktas, labiau paplitęs Europoje. Mados pramonės šūkis dažnai yra toks: „Atrodai ne visai gerai, tad ateik, mes tau padėsime: aprengsime, padėsime numesti svorio, padažysime.“

Skelbiama, jog tam, kad moteris atrodytų „normaliai“, ji turi dažytis, lieknintis, dėvėti aukštakulnius ir t. t. Žinoma, tikrai neteigčiau, kad reikėtų nustoti praustis, gražintis ir puoštis. Bet makiažas ir netgi grotelių pavidalo raumenys ant pilvo nėra absoliutus mūsų sveikatos rodiklis.

–  O kas yra mūsų sveikatos rodiklis?

– Gera savijauta, pozityvus požiūris į save ir normalus kūno sudėjimas.

Mes, moterys, turime turėti tam tikrą kūno riebalų procentą savo organizme. Žvelgiant evoliuciškai, moterys iš visų gyvūnų, kilusių iš Afrikos savanos, yra vienos riebiausių. Didesnis riebalinio audinio kiekis moteriai tarnauja kaip mitybinis „draudimas“, būtinas skurdesnių aplinkos sąlygų, sunkmečių laikotarpiais. Ypač jei nepalankios sąlygos užkluptų nėštumo ir žindymo laikotarpiais. Šie rimti fiziologiniai procesai kainuoja moteriai daug jėgų, tad atsarginiai energiniai ištekliai yra labai svarbūs. Jų reikia tiek nėštumui, tiek gimdymui, tiek ir vaiko auginimui.

Be jokios abejonės, sveika mityba, fizinis aktyvumas yra labai svarbūs ir būtini sveikatos ir gyvenimo kokybės veiksniai. Vis dėlto visuotinės lieknėjimo tendencijos ir vyraujantis dailaus ar net išsekusio kūno propagavimas dažnai lemia nepasitenkinimą savo išvaizda ir intensyvias pastangas lieknėti. Apmaudu, tačiau kūno įvaizdžio problemos dažnai būdingos jaunoms merginoms, kurių svoris nėra per didelis. Be to, merginos ir moterys kur kas dažniau koreguoja savo mitybą, nei didina fizinį aktyvumą, o neteisingai sudarytų, nepagrįstų ar pernelyg drastiškų dietų padarinys – organizmo išsekimas, maisto medžiagų trūkumas, įvairūs valgymo sutrikimai.

– Galbūt galėtumėte išskirti kultūras, kur moterų santykis su savo kūnu yra sveikiausias?

– Lieknėjimas, žemas kūno masės indeksas yra mūsų – civilizuotų kraštų – konstruktas.

Norėčiau paminėti britų tyrimą, kuriame tirtos jaunos studentės. Jų buvo klausiama, ar sutiktų sutrumpinti savo gyvenimą, kad būtų lieknesnės. Maždaug penktadalis respondenčių sutiktų gyvenimą patrumpinti metais, kad tik turėtų mažesnes apimtis. Šiuo požiūriu itin įdomios ir kūno įvaizdžio studijos. Viena iš tokių studijų tyrinėjo, ar moterys jaučiasi gražios. Jungtinėje Karalystėje teigiamai į šį klausimą atsakė kiek daugiau negu pusė respondenčių, tuo tarpu Indonezijoje – daugiau kaip 90 proc.

Ilgą laiką viena moterims skirtų žurnalų pusė buvo užpildyta patarimais, kaip sulieknėti, o kita pusė buvo skirta patarimams, kaip įtikti vyrui, kolegoms ir visam pasauliui. Turėtume labiau pagalvoti apie savivertę ir meilę sau, o šioje vietoje daugelį žmonių ugdyti dar tikrai yra kur. Prie to turi prisidėti ir šeima, ir ugdymo įstaigos, ir žiniasklaida. Žinoma, reikia suvokti savo ribotumus, tačiau tokį nepasitenkinimą būtina valdyti ir pakreipti teisinga linkme – nuolatiniam subalansuotam judėjimui pirmyn ir tiesiog stengtis šiandien būti geresniu ir sveikesniu žmogumi, nei buvome vakar.