Jokių faktais pagrįstų įrodymų nėra pateikta, bet Lietuvos viešojoje erdvėje, taip pat ir kai kurių politikų, verslininkų, švietimo politikos formuotojų galvose paplitęs įsitikinimas, kad humanitarų poreikis yra sumenkęs ar net visa mokslo kryptis išgyvena krizę.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas yra viena iš tų mokslo įstaigų, kuri kiekvienais metais parengia naujus humanitarus – istorikus, antropologus, archeologus, paveldosaugininkus.

„Jei Lietuva nori pasiekti proveržį, neturėdama iškasenų, stambios pramonės ir didelių perspektyvų žemės ūkyje, ji turi stiprinti švietimą ir išsilavinimą. O čia humanistika užima vieną iš pagrindinių vietų“, – tvirtina šio fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas.

Praėjusiais metais portale 15min.lt pasirodęs interviu su juo vis dar labai aktualus ir šiandien – apie Lietuvos humanitarinių mokslų būklę, humanitarinių studijų prasmę ir istoriko profesijos naudą.

– Susidaro įspūdis, kad humanitarai dabar jaučiasi turį teisintis ar aiškintis, ką jie daro ir apskritai kodėl egzistuoja. Ar toks įspūdis turi pagrindo?

– Turi pagrindo, nes nuolat yra kalbama apie humanitarinių ir socialinių mokslų situaciją Lietuvoje ir užsienyje. Dažnai klausiama, ar Lietuvai reikia tiek humanitarų, tiek studijuojančių humanitarines disciplinas. Ir dažniausiai žmonės, kurie taip klausia, žino atsakymą iš anksto – jiems aišku, kad humanitariniai mokslai išgyvena krizę, kad humanitarų yra per daug.

Tačiau tokie teiginiai nesiremia nei humanitarinių mokslų situacijos, nei absolventų karjeros analize. Pirmiausia, kai kalbame apie humanitarinius mokslus, reikia atskirti, apie ką mes kalbame.

Humanistika yra labai plati ir joje telpa daugybė dalykų – nuo istorijos iki filologijos ar menotyros. Jeigu pažiūrėtume į humanistikos raidą, aš tikrai nebijočiau ginti tezės, kad humanitariniai mokslai iš visų Lietuvos mokslų per dvidešimt metų padarė didžiausią proveržį. Turinio, metodologijos, tematikos platumo požiūriu jie pasikeitė labiausiai iš visų mokslų.

Aišku, tai iš dalies lėmė ta aplinkybė, kad sovietmečiu šių mokslų situacija buvo labai bloga. Tad turime įvertinti įvykusį šuolį ir iš tokio taško vertinti, kokia humanistikos būklė yra dabar. Taip pat ir su istorija, užtenka pavartyti knygas, išleistas Lietuvoje prieš nepriklausomybę ir dabar, kad iškart suvoktum, kaip pasikeitė istorijos mokslas, o kartu – ir istorijos universitetinės studijos.

Beje, humanitarai patys yra linkę kritiškai vertinti savo mokslo būklę. Tam tikra prasme tokia savikritika mokslo raidai yra naudinga, tačiau paviršutiniškas jų žodžių interpretavimas gali iškreipti vaizdą.

– Bet kritika nekyla tik iš pačių humanitarų. Švietimo politikos formuotojai, verslo atstovai ir kitos grupės taip pat neretai skeptiškai vertina humanitarinius mokslus.

– Iš tiesų taip yra, o svarbiausia, kad visa tai nesiremia absoliučiai jokiomis studijomis, situacijos ir poreikių vertinimais. Panašios diskusijos vyksta visoje Europoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje taip pat buvo šnekama, kad šioje šalyje taksistais dirba baigusieji socialinius ir humanitarinus mokslus. Vienas ekonomikos institutas atliko tyrimą ir išaiškėjo, kad Vokietijoje taksistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą (nesvarbu, kokį), yra 0,12 procento.

Tad tokių faktiškai nėra, tačiau iš vienetinių atvejų buvo sukurta visa istorija, kuri viešojoje erdvėje dominavo labai ilgai. Kartais man susidaro įspūdis, kad panaši situacija yra ir Lietuvoje – žmonės, gerai neišanalizavę situacijos, sukuria baubą, mitą ar stereotipą, kurį po to naudoja kaip kam tinka.

Kalbant apie humanistines studijas, reikia įvertinti, koks universitetas, kokia programa, kokios studijos, nes, kaip ir visur, lygis yra labai skirtingas ir negalima kalbėti apibendrintai. Toks visų sumetimas į vieną krepšį ir aiškinimas, kad visa humanistika patiria krizę, yra visiškai neproduktyvus, netinkamas ir neatsakingas.

– Jei tai nėra objektyviais kriterijais (pavadinkime taip) pagrįstas faktas, iš kur kyla toks kalbėjimas apie humanitarikos būklę?

– Sunku pasakyti. Iš dalies tai yra bendras visuomenės brandos rodiklis, kai verslo ir politikos žmonės nesugeba iki galo suvokti humanistikos svarbos dabarties visuomenėje.

Kalbu ne tik apie pilietiškumo ugdymą, kuris teisingai yra siejamas su humanitariniais mokslais, bet ir plačiau – kam humanitarai reikalingi, vykstant dabartinei greitai technologijų raidai. Žmogus ir technika yra labai senas filosofinis klausimas, kurio neįmanoma spręsti be humanistikos.

Visi technologiniai atradimai yra lydimi technikos pritaikymo žmogui. Ir kai į tai atsižvelgiame, suprantame, kad humanitarai yra svarbūs šio proceso dalyviai, kurie esmingai prisideda apmąstant ir įvertinant technologinės plėtros kryptis, atrandant naujas technologijų plėtojimo formas.

Jei Lietuva nori pasiekti proveržį, neturėdama iškasenų, stambios pramonės ir didelių perspektyvų žemės ūkyje, ji turi stiprinti švietimą ir išsilavinimą. O čia humanistika užima vieną iš pagrindinių vietų, nes jos uždavinys yra rengti žmones, kurie kuria naujas idėjas ir produktus plačiąja prasme.

Dabartinis profesinis pasaulis, jeigu nekalbėsime apie tokias konkrečias sritis kaip medicina ar teisė, yra labai kompleksiškas, reikalaujantis labai plačių žinių, todėl siauro rengimo neužtenka.

Gerų (pabrėžiu – gerų) humanitarinių programų stiprybė yra ta, kad jos nerengia siauro profilio specialistų. Siekiama parengti žmogų, kuris po bakalauro ar magistrantūros studijų sugebėtų laisvai jaustis ir judėti plačiame profesiniame pasaulyje nuo mokslo, švietimo, valstybės tarnybos iki žiniasklaidos ir įvairių formų kūrybos.

 – Tada vis tiek nėra aiški konkrečiai istorikų rengimo paskirtis. Lengviau įsivaizduoti, kad tokius plataus profilio idėjų kūrėjus parengs socialiniai mokslai, kai kurių humanitarikos sričių atstovai, bet koks vaidmuo čia tenka istorikams ir jų rengimui?

– Įvairiose srityse matyti labai daug žmonių, turinčių istoriko išsilavinimą, ir manau, tai parodo tokio išsilavinimo dabartines pritaikymo galimybes. Istorinis išsilavinimas, aišku, turi suteikti konkrečių profesinių žinių, tačiau kartu jis turi ugdyti plataus išsilavinimo ir kritiškai mąstyti gebančią asmenybę.

Verslui ar technologijoms kurti dažnai reikia žmonių, kurie sugebėtų pažiūrėti į raidą ar procesus iš šalies. Bendraudami su verslininkais išgirstame, kad jiems reikia ne vien vadybininkų, o žmonių, kurie sugebėtų pasiūlyti sprendimus nestandartinėse situacijose ir kūrybiškai mąstyti.

Todėl kai kurie humanitarines studijas baigę žmonės neieško darbo – darbdaviai jų ieško, ar tai būtų valstybės tarnybos pareigos, kur reikia analitinių gebėjimų (saugumas, kariuomenės struktūros ir pan.), ar verslas, pavyzdžiui, nemažai istorikų dirba „Barclays“, nors nėra kompiuterių specialistai. Tiesiog yra tokių kompetencijų, kurios yra reikalingos versle ir kitur.

Dažnai mes kalbame apie informacinę visuomenę, bet informacinė visuomenė savaime yra tuščia visuomenė, nes informacijos yra daug ir labai nesunku joje paskęsti.

Informacinė visuomenė gali duoti naudos tik tokiu atveju, jeigu kartu yra ir žinių visuomenė. Kaip tą informaciją paversti žiniomis, konkretaus žmogaus žiniomis – štai čia prasideda atskirų studijų programų siekiai ir sprendimai, kaip tokį žmogų parengti, ką jam suteikti, kokius dalykus akcentuoti.

Aišku, VU Istorijos fakulteto atveju pirmiausia iškyla istorinės žinios ir kompetencijos, bet gero universiteto pranašumas yra platesnių dalykų pasiūla (bendrojo lavinimo dalykai, užsienio kalbos ir kt.).

Apskritai jau atgyveno tradicinis požiūris, kad humanitarai tik sėdi, skaito knygas, apie jas diskutuoja (kas iš tiesų vyksta ir tai labai svarbu) ir nieko daugiau neveikia.

Istorija ir kiti humanitariniai mokslai yra smarkiai skaitmenizuoti ir naujos technologijos nuolat įsilieja į humanistiką. Nauja susidomėjimo istorija banga, kuri aiškiai pastebima tiek Lietuvoje, tiek kitur pasaulyje (nuo istorinių knygų ir filmų iki konkrečių giminių genealogijų), atveria naujas galimybes istorikams pritaikyti savo profesines žinias. Tik jie gali kompetentingai patarti kompiuterinio žaidimo su istoriniu turiniu kūrėjams, sukurti naują istorinį turizmo maršrutą ar parengti kokybišką istorinį pasakojimą savo šaknimis susidomėjusiems žmonėms ar bendrovėms bei institucijoms.

Kitas dalykas yra tarpdiscipliniškumas. Pavyzdžiui, archeologija nemaža dalimi yra tapusi ir gamtos mokslu su labai konkrečiais gamtamoksliniais metodais. Mūsų fakultete yra tokia gretutinė archeologijos programa, kurią gali rinktis norintieji gamtamokslės archeologijos pakraipos, vadinamosios bioarcheologijos, kuri leidžia iš naujos perspektyvos pažinti praeities žmonių gyvenimą.

Tad istorijoje tarpdiscipliniškumas tikrąja šio žodžio prasme gali būti realizuojamas labai įvairiomis kryptimis: istorija-politologija, istorija-sociologija, istorija-literatūra, istorija-kalba ir t. t. Taip atsiveria galimybės tolesniems pasirinkimams ir profesinei ateičiai.

O renkantis studijas patarčiau pirmiausia pažiūrėti, kokioje aplinkoje bus galima studijuoti. Ne tik peržiūrėti pavadinimus, nes už pavadinimų neretai slypi tuščias turinys, bet, pavyzdžiui, pažiūrėti, kokie mokslininkai dirba, kokie dalykai yra dėstomi ir panašiai.

– Tačiau jūsų vardijami įgūdžiai vis tiek skamba gana abstrakčiai. Pavyzdžiui, jeigu renkuosi medicinos ar teisės mokslus arba esu tėvas ir siunčiu savo vaiką ten mokytis, aš galiu žinoti, ką konkrečiai jie išmoks.

– O jeigu baigęs studijas žmogus nenorės būti nei medikas, nei teisininkas? Čia prasideda skirtumai tarp profesinių ir platesnių studijų. Taip, jeigu žmogus yra apsisprendęs siekti konkrečios profesijos, tai yra viena. Tačiau reikia nepamiršti, kad kalbame apie aštuoniolikmečius ir devyniolikmečius.

Kai kurie iš jų turi labai aiškią motyvaciją ir tiksliai žino, ko nori, bet patirtis rodo, kad dažnai taip nėra. Dauguma jų nežino, kas laukia ir ką jie norės veikti. Be to, net ir motyvuotų žmonių tikslai kartais keičiasi.

Todėl geros studijų programos tikslas yra mėginti taip ugdyti jaunus žmones, kad po ketverių metų jie turėtų kuo didesnes pasirinkimo galimybes: ar norės toliau gilinti savo profesines žinias (stoti į magistrantūrą, gal net doktorantūrą), o gal pabaigęs istorijos bakalaurą rinksis kitas, artimas disciplinas – tarptautiniai santykiai, kalbos, sociologija ir panašiai.

Tad bakalauro etapas yra pirmas žingsnis į suaugusiųjų pasaulį ir mes negalime tikėtis, kad aštuoniolikmetis ar devyniolikmetis priims tokį sprendimą, kurio nekeis visą likusį gyvenimą. Bet svarbiausia visuomet yra asmeninis pasirinkimas – reikia išklausyti artimųjų patarimų, tačiau sprendimą priimti pačiam, nes toliau ketverius ar šešerius metus pačiam teks studijuoti mėgstamą ar nemėgstamą discipliną.

– Jeigu pagrindinis tikslas yra ugdyti kūrybiškai ir analitiškai mąstantį žmogų, galima pamanyti, kad istorija ir kitos konkrečios disciplinos tarsi ištirpsta. Turiu galvoje, kad tada galima sakyti, kad reikia ne humanitarinių fakultetų, bet bendro Kūrybingumo fakulteto.

– Ne, čia turi būti pusiausvyra. Be abejo, bendrieji universitetiniai dalykai, kurie Vilniaus universitete dėstomi, yra labai reikalingi. Tačiau kartu svarbu jaunam žmogui save išbandyti gilinantis į konkrečią sritį.

Bakalauro studijų ketveri metai yra gera pusiausvyra tarp įvadinių, bendrųjų dalykų ir išmokimo ko nors labai specializuoto, kad ir LDK medievistikos, lotynų kalbos, senosios rusėnų kalbos, lenkų kalbos, paleografijos. Dalis žmonių, baigę tokius mokslus, daugiau niekada neužsiims tuo ir formaliai jiems tų kalbų ar paleografijos įgūdžių neprireiks. Todėl iš pragmatinio požiūrio taško gali atrodyti, kad valstybės pinigai buvo investuoti į ugdymą gebėjimų, kurių niekam vėliau neprireiks.

Aš manau, kad nėra nieko klaidingesnio už tokį įsivaizdavimą. Mes negalime pamatuoti, kiek laikas, praleistas gilinantis, išmokstant ir pritaikant tai istorijos reiškinių (taigi žmonių gyvenimo) analizėje bei interpretacijoje, išlavino mąstymo gebėjimus ir išlaisvino kūrybiškumą, kuris gali būti pritaikomas pačiose įvairiausiose vietose.

Sugebėjimas įsigilinti į sudėtingus dalykus, surinkti ir apmąstyti informaciją, paversti ją žiniomis ir kartu išspręsti konkrečią problemą, yra esminė kompetencija, apie kurią pernelyg retai kalbama. Bet tai yra viena iš conditio humana svarbiausių sąlygų.

Viešai diskutuodami apie studijas ir jų pasirinkimą, turime dažniau kalbėti ne apie darbo rinkos poreikius (kurių iš tiesų niekas tiksliai ir nežino), bet apie asmenybės ugdymą.