Jau ne vienerius metus suvirintojo darbą dirbantis 27-erių J. Lipnickis sako, kad ši profesija jį pavergusi nuo paauglystės. „Man buvo gal trylika metų, kai savarankiškai pabandžiau suvirinti du metalo gabalus, - prisimena jis. – Anksčiau buvau matęs, kaip suvirinimo darbus atlikdavo senelis ir man taip smalsu buvo savomis rankomis išbandyti bei pamatyti, kaip dvi metalo detalės virsta viena. Kai pavyko, tapo dar įdomiau. Kilus daugiau klausimų, supratu norintis šio amato pasimokyti“. Nuo šio darbo neatbaidė ir paauglystėje patirtos traumos: „Kaip dirbau su senoviniu aparatu, kurio net pakelti gerai negalėjau, stipriai pirštus apdegiau. Bet visa tai atrodė niekis palyginti su įdomi ir dar gerai nepažįstama veikla“.

Pirmas Justino darbas – sodo įrankių suvirinimas. „Kai pasisekė gerai jį atlikti, buvau labai laimingas. Pamenu, tada kaip tik buvo pavasario sėja ir, lyg tyčia, sulūžo sėjamoji. Nebuvo kam sutvarkyti technikos, tad paprašiau leisti pabandyti. Kai įveikiau ir šį darbą, abejonių neliko, kad tai – mano kelias“, - pasakoja jis.

Gavęs iš senelio dovanų suvirinimo aparatą, kurį jau galėjo nesunkiai pakelti ir nusinešti, kur reikia, vaikinas atlikdavo ir daugiau suvirinimo darbų. Kai laikas buvo apsispręsti, kur mokytis, J. Lipnickis pasirinko Aukštadvario žemės ūkio mokyklą, kurioje mokėsi mechaniko specialybės. Labiausiai džiaugdavosi suvirinimo darbų pamokomis. Sekėsi jos jaunuoliui puikiai.

Po mokslų įsidarbino pramonininkių įrenginių serviso įmonėje. Kurį laiką dirbo mechaniku. Tačiau neilgai trukus, mokslus tęsė Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre. Mokslai truko 18 savaičių, per kurias įgijo suvirintojo specialybę.

Vyras sako, kad mokslai pirmiausia patiko dėl profesionalių mokytojų, gebančių perteikti teorines žinias ir praktiką. „Nuostabaus suvirinimo profesijos mokytojo Vytauto Petroko pamokas prisimenu ir šiandien, - gražių žodžių negaili mokytojams. – Daug gudrybių išmokome“. Po mokymų vaikinas sugrįžo į savo darbą, kuriame jau dirbo pagrindiniu suvirintoju. Teko pačias įvairiąsias konstrukcijas lydyti.

Savo srities profesionalas sako, kad šiame darbe yra kur tobulėti visą gyvenimą. Kurį laiką dirbęs viename darbe, J. Lipnikis panoro ieškoti kito – tokio, kuriame būtų dar daugiau iššūkių. „Gavau darbą tarptautinėje kompanijoje „KINZE Europe“, kur jau ketverius metus dirbu vyriausiuoju suvirintoju. Be to, prižiūriu ir padedu kolegoms. Per tą laiką dar įgijau papildomų kvalifikacijų – kokybės kontrolieriaus, suviri

Daugiau nei prieš metus jam pavyko sėkmingai pereiti suvirintojų atranką ir patekti į daugiau nei metus trunkančius tarptautinius suvirintojų mokymus Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre. Projekte dalyvavo skirtingų šalių suvirintojai, todėl galima buvo ne tik išmokti naujų dalykų, bei ir pasidalyti jau turima patirtimi. Visiems, baigusiems šiuos mokymus, buvo įteikti diplomai su tarptautinio suvirinimo instituto antspaudais. Turint tokį diplomą, nesunku susirasti aukštesnės kvalifikacijos darbą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

J. Lipnickis neslepia, kad pasiekęs vieną tikslą, iškart ima galvoti apie kitą. Šiuo metu jis ketina toliau tęsti mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete ir gauti tarptautinio lygio suvirinimo technologo pažymėjimą. Po to sieks tarptautinio suvirinimo inžinieriaus laipsnio, o aukščiausias karjeros laiptelis – tarptautinio suvirinimo instruktoriaus kvalifikacija.

Gal tada jau bus galima kitiems vadovauti ir pačiam nebereikės dirbti suvirintojo darbo? Išgirdęs tokį klausimą, Justinas tik šypteli: „Jei kurį laiką pats nedirbsi, ar galėsi būti geras vadovas? Be to, pasukusieji šiuo keliu dažniausiai myli savo darbą, tad nori ir toliau jį dirbti. Norėčiau būti tokiu vadovu, kuris, kai jo darbuotojui darbas nesiseka, prieina ir parodo, kaip jį padaryti. Man malonu matyti, kaip gimsta naujas gaminys. Jei nebūtų suvirintojų, mūsų buityje nebūtų galybės daiktų, be kurių šiandien neišsiverčiame, pradedant mašinomis, baigiant virtuvės įrankiais“.

Patyręs suvirintojas sako, kad šiame darbe reikia nemažai kūrybingumo. „Būdamas kūrybingas, bandai ieškoti įvairesnių darbo atlikimo būdų, įsivaizduoji, kaip daiktas turėtų atrodyti po tavo prisilietimo“, - sako J. Lipnickis. Paklaustas, kas šiame darbe sunkiausia, sako, jog kartais nelengva dirbti dėl aukštos temperatūros. Ypač vasarą, kai įkaista ne tik metalas, bet ir oras, o juk darbiniai drabužiai neploni. Todėl kartais po darbo dienos jaučiasi taip, tarsi laiką būtų leidęs kaitrioje pirtyje. Ir nesvarbu, ar dirbta lauke, ar gamybinėse patalpose.

Suvirintojas į oro sąlygas tiesiog nekreipia dėmesio – darbai verda ir lietui lyjant, ir sniegui krentant. Tiesa, kad nebūtų šlapia, kartais yra statomos palapinės. Justinas juokdamasis pacituoja Meksikoje vamzdžius virinantį kolegą: „Guli ant žemė, baisiai šlapia, temperatūra nepakeliama, bet taip malonu...“ Tad šis darbas – tik labai jį mėgstantiems. Jei ši veikla patinka, be darbo sėdėti neteks, nes gerų šios srities specialistų labai trūksta.

J. Lipnickis sako, kad darbo diena – pakankamai įdomi. Ryte darbuotojai aptaria darbų užsakymus, veiklas susiskirsto pagal prioritetus, Kiekvienas imasi savų užduočių.  „Diena tiesiog ištirpsta. Šiame darbe man labiausiai patinka naujos sunkios užduotus, kai tenka pasukti galvą, kaip geriausiai jas įgyvendinti. Kai atlieku savo darbą gerai, visi matavimai būna paskaičiuoti tobulai, o ir galutinis rezultatas džiugina, tada apima pats saldžiausias jausmas“, - ilgai apie darbą galėtų pasakoti specialistas.

Kiek įmanoma užsidirbti iš suvirintojo darbo? Justinas sako, jog geras savo srities specialistas mažiau tūkstančio eurų negauna. „Patirties neturinčiam suvirintojui iš pradžių gali būti pasiūlyta tiek 600, tiek ir 1000 eurų – tai priklauso nuo įmonės. O kartais darbdavys siūlo mokėti už valandas. Valanda suvirintojo darbo – 10-12 Eur.  Aukštos kvalifikacijos suvirintojas per dieną gali užsidirbti ir 100 eurų. Dirbant įmonėje, galimos ir premijos. Tiesa, pradėjus mokytis ir dirbti pameistrystės būdu, uždirbama mažiau. Bet baigus mokslu, įgijus aukštesnę kvalifikaciją, kai sugenama sukurti daugiau vertės, sparčiai kyla ir atlyginimas“, - pasakoja J. Lipnickis.

Svajojantiems apie suvirintojo specialybę, šios srities specialistas sako, jog šiame darbe prireiks ir matematinių gebėjimų, ir kruopštumo, ir lakios vaizduotės. „Suvirinimas – sudėtinga, daug žinių reikalaujanti specialybė. Neturi stigti noro gilintis į veiklą, dalytis patirtimi su Lietuvos ir užsienio kolegomis, o ir metalas turi patikti“, - šypsosi J. Lipnickis.

Šaltinis: Jūratė Bratikienė, „KUO BŪTI 2018“