Stoti įkvėpė Lara Kroft

VU istorijos bakalauro ir magistrantūros studijų absolventas Povilas Andrius Stepavičius pasakoja, kad noras studijuoti istoriją kilo dar penktoje klasėje, kai iš šio dalyko kontrolinio gavo nepatenkinamą pažymį – vienetą. „Nors ir anksčiau mėgdavau klausytis ir skaityti apie istorinius įvykius, po to lemtingo kontrolinio galutinai apsisprendžiau. Tačiau būtent VU pasirinkau todėl, kad čia yra dėstoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija – medievistika. Ši tema mane domino nuo pat pradžių“, – sako jis.

Istorijos studentui Dominykui Sėdaičiui šios studijos taip pat visada kėlė smalsumą – jam jos atrodė naudingos, įdomios ir net truputį paslaptingos. „Juk visiems norisi kažką atrasti, paneigti ar įrodyti, tokiu būdu netgi pačiam įsirašyti į istoriją. Prieš stodamas į VU domėjausi fakulteto dėstytojais, jų pasiekimais moksle. Todėl pasirinkimas stoti čia buvo gana natūralus“, – priduria jis.

Kaip teigia šiuo metu į kultūros istoriją besigilinanti studentė Dovilė Skėraitytė, čia ji nusprendė stoti spontaniškai. „Po 12 klasės planavau nestoti ir turėti laisvus metus. Vis dėlto paskutinę naktį šiek tiek spontaniškai, greičiausiai paveikta Laros Kroft personažo, pažymėjau archeologiją Istorijos fakultete. Studijos paliko itin gerą įspūdį, tačiau po metų atlikdama praktiką Kernavėje supratau, kad noriu dar daugiau teorinės įvairovės. Taigi perstojau į kultūros istorijos ir antropologijos studijų programą“, – savo istorija dalijasi studentė.

Susitinka ir renginiuose, ir sporto varžybose

Povilas teigia, kad studentai turi galimybę rinktis iš didelės pasiūlos renginių: nuo viešų paskaitų iki koncertų. Jo manymu, taip yra kuriamas bendrumo jausmas universitete.

„Istorijos fakultete bendruomeniškumas turi labai ilgas tradicijas. Fakultetas yra vienas mažiausių visame VU, todėl bendruomenė jame yra viena stipriausių. Beveik visos viešos paskaitos ar diskusijos (kurių fakultete netrūksta) baigiasi pokalbių pratęsimu neformalioje erdvėje mieste“, – sako jis.

Dovilės nuomone, bendruomeniškumą kurti padeda ir studentų organizacijos – atstovybė ir studentų istorikų korporacija „Tilia“. „Korporacija priima visus norinčius iš bet kurios Istorijos fakulteto studijų programos ir pamažu subrandina žmonių, atstovaujančių draugijos dvasiai, branduolį. Mes organizuojame veiklas, orientuotas tiek į išorę (pavyzdžiui, Kultūros naktis VU arba Muziejų naktis VU muziejuje), tiek į vidų“, – pasakoja ji.

Mergina atvirauja, kad ši organizacija pasižymi paslaptingumu. „Dauguma korporacijai nepriklausančių asmenų mus laiko kažkuo panašiu į masonus, be viešų renginių organizavimo, veikiančius neaišku ką. O pokalbiui pakrypus apie korporacijos vidų, nutylančiais ir tik paslaptingai nusišypsančiais bei palinksinčiais galva. Tačiau jei viską atskleistume, argi nedingtų ta dalelė žavesio?“ – šypsosi Dovilė.

Bendravimas su dėstytojais – ne tik paskaitose

Į bendruomenę aktyviai įsitraukia ir dėstytojai – VU Istorijos fakultete yra įprasta studentus kviesti kur nors kartu nuvykti, pavyzdžiui, į konferenciją ar parodą.

Kaip visa vienijantį renginį studentai įvardija jau 41 metus vykstančias IFDi – Istorikų dienas. Čia susitinka visi: studentai, dėstytojai, administracijos darbuotojai ir žmonės, norintys susipažinti su fakulteto gyvenimu. „Kiekvienas studentas, turintis idėjų, gali su jomis drąsiai kreiptis į fakulteto administraciją – jis tikrai bus išklausytas ir paskatintas imtis veiksmų“, – priduria Dominykas.

Tuo tarpu studentai, pasak Dovilės, kviečia dėstytojus prisijungti tiek diskusijose, tiek sporto varžybose, kuriose jiems neretai tenka susirungti tarpusavyje.

Šios šventės kulminacija – Bendruomenės vakaras, kuriame susitinka fakulteto studentai, absolventai ir dėstytojai. „Tai nuostabi galimybė užmegzti pokalbį su dėstytoju. Iš tiesų papildomai skatinti bendruomeniškumą čia nelabai ir reikia – dėstytojai yra nuostabios asmenybės, mielai sutinka megzti pokalbį tiek universiteto labirintuose, tiek per konsultacijas“, – sako ji.

Studentai prisimena, kad kiekvienų mokslo metų pabaigoje Istorijos fakulteto bendruomenės nariai kartu leidžiasi į užsienio šalis, kad gyvai pamatytų vietas, turinčias istorinių ryšių su senąja Lietuvos valstybe.

Platus studijų krypčių pasirinkimas

Pasak Dominyko, fakultete kiekvienas studentas yra skatinamas gilintis į konkrečią sritį. Dažniausiai tą daryti rekomenduoja dėstytojai. „Jie per paskaitas pastebi, kuo vienas ar kitas studentas domisi, jų įgūdžius ar būdo savybes, kurios būtų naudingos tam tikrų istorijos sričių tyrimuose. Istorija tik atrodo ištyrinėtas mokslas, tačiau joje pilna detalių, kurias dar reikia labai nuodugniai ištirti“, – sako jis.

Povilas išskiria kelias Istorijos fakulteto studentų domėjimosi sritis: archeologija, kultūros istorija, antropologija, istorija, paveldosauga. Vaikino teigimu, tai yra pagrindinės fakultete dėstomos specialybės, kurios mokymosi proceso metu gali būti dar labiau siaurinamos.

„Jas būtų galima suskirstyti pagal įvairius Lietuvos istorijos laikotarpius, pavyzdžiui: paleolito Lietuva, LDK istorija, tarpukario Lietuva, sovietmetis Lietuvoje ir t. t. Galima pasirinkti ir taikomąsias specializacijas, puikus pavyzdys – archeologai, kurie gali pasirinkti studijuoti bioarcheologiją“, – priduria jis.

Fakultete taip pat galima studijuoti etninių mažumų istoriją, kultūrinį turizmą, paveldosaugą ir kt. „Visų studijų metu studentas yra skatinamas pats pasirinkti, kuri kryptis, šaka ar tema jį domina labiausiai. Visi fakultete dirbantys mokslininkai yra pasiryžę padėti studentui surasti savo kelią ir nepaklysti iš pirmo žvilgsnio labai gausiame pasirinkimų lauke“, – apie dalykų pasirinkimo laisvę kalba absolventas.

Paskaitose – vieši teismai

Pasak Povilo, šiais laikais istorijos studijų metu niekas neverčia „kalti“ lentelių ar pagrindinių pasaulio ir Lietuvos įvykių. Vis dėlto studijos reikalauja užsispyrimo – tam, kad būtų galima susidoroti su vis didėjančiu informacijos kiekiu.

„Istorijos fakultete vykstančios paskaitos dažnai primena tradicines paskaitas, per kurias išdėstomos svarbios probleminės temos. Tačiau jas papildo seminarai, kuriuose studentai skatinami identifikuoti problemą, aptarti pagrindines idėjas ir jų aktualumą“, – sako jis ir priduria, kad seminarai vyksta diskusijų forma, o juose neretai apsilanko ir kviestiniai svečiai.

Diskusijas pakeičia ir neįprastas žinių įtvirtinimo būdas – rengiami vieši teismai. „Tokia praktika taikoma kokiam nors įvykiui ar asmeniui nuodugniau išnagrinėti. Visos šios priemonės leidžia pagyvinti diskusiją, taip pat lavinti vaizduotę“, – įsitikinęs Povilas.

Dovilės nuomone, istorikui būtina mokėti ne tik mąstyti, bet ir aiškiai išdėstyti bei apginti savo mintis. „Pastaruoju metu dažnai tenka išgirsti dėstytojus sakant, kad istorikui svarbu neužsisėdėti prie knygų ir rankraščių. Istorija nėra tik tekstai. Ji gali būti pritaikyta neįtikėtinai įvairiose veiklose – kuriant istorinę aprangą, kostiumus, rašant knygas, komentuojant šių dienų aktualijas ir konsultuojant, kai kuriami filmai. Tereikia turėti bent šiek tiek kūrybiškumo ir drąsos“, – priduria ji.

Pasak studentų, visa tai – dėstytojų darbo ir aktyvios komunikacijos su studentais rezultatas. „Fakultete dirba vieni geriausių Lietuvos istorikų, kurie nuolat susipažįsta su naujais istorijos mokslo metodais ir nauja literatūra.  O įgytomis naujomis žiniomis dėstytojai visada dalijasi su studentais“, – apie dėstytojų norą padėti pasakoja fakulteto absolventas.

VU Istorijos fakultete dėsto daug profesorių, docentų, mokslo daktarų ir kitų savo srities specialistų. Fakulteto koridoriuose galima sutikti ir nemažai žymių, charizmatiškų istorikų, pavyzdžiui, profesorių Alfredą Bumblauską.