Vidmantas Balkūnas – žinomas fotožurnalistas, gebantis dirbti ekstremaliomis sąlygomis. Fotožurnalistas yra rengęs reportažus iš karo Ukrainoje, po teroro išpuolių Briuselyje, pabėgėlių stovyklose, dirbęs su slaptas operacijas atliekančiais mūsų šalies pareigūnais ir fiksavęs romų gyvenimo akimirkas tabore. Sukaupęs ilgametę patirtį žiniasklaidoje V. Balkūnas prieš metus nusprendė pradėti žurnalistikos studijas Vilniaus universitete (VU).

Kas lėmė Jūsų sprendimą po ilgų metų darbo žiniasklaidoje studijuoti žurnalistiką?

Mano noras studijuoti susijęs su vienu artimu žmogumi. Po jo klausimo „Gal jau pats laikas ir tau?“ paskutinę akimirką priėmiau spontanišką sprendimą stoti į VU. Iki paskutinio stojimų etapo pabaigos buvo likę vos pusantros dienos, o aš net nežinojau, kur ir kokiame mieste mano mokyklos diplomas, kokios stojimo sąlygos, kas manęs laukia. Tai buvo avantiūra, kuri visai netikėtai pavyko. Ir dabar keista, kaip. Tereikia tik tikėti ir labai norėti.

Kodėl žurnalistiką nusprendėte studijuoti būtent VU?

Sprendimas studijuoti žurnalistiką buvo lengvas pasirinkimas. Keliolika metų darbo nacionalinėje žiniasklaidoje nesunkiai nulėmė studijų kryptį. Metai, praleisti gatvėje su fotoaparatu, ir ten įgyta praktika duoda labai daug. Tačiau mano išsilavinimo spragos – teorija. Todėl susiklostė keista situacija. Įprastai žmonės pirmiausia studijuoja teoriją ir tik po to atlieka praktiką. Mano atveju – viskas atvirkščiai.

Visada svajojote apie žurnalistiką ar fotografiją?

Nuo pat mažų dienų žinojau, kuo tapsiu. Ir to kryptingai siekiau. Viską dariau, kad įgyvendinčiau savo svajonę, ir man tai sekėsi. Tačiau ta svajonė nebuvo žurnalistika. Mano tikslas buvo tapti gamtininku, kuris gyvena miške ir iš nulaužtų šakelių žino, kada ir koks gyvūnas praėjo, kieno lizdas ir kaip gali pažinti jį susukusį paukštį.

Vos baigęs vidurinę mokyklą įstojau į biologiją ir netrukus supratau, kad tai yra ne tai, ko tikėjausi. Po pirmo semestro nutraukiau studijas ir kelerius metus blaškiausi ieškodamas vietos po saule. Tuo metu kaip tik buvo nužudytas „Lietuvos ryto“ fotografas Viktoras Kapočius. Tai buvo lemtingas gyvenimo posūkis – aš pradėjau dirbti vietoje jo ir iškart visa galva pasinėriau į fotožurnalistiką.

Kas Jus labiausiai įkvepia studijuojant VU?

Studijuojant mane įkvepia nauji žmonės. Nauja aplinka ir nauji požiūriai. Nebūtina visiems jiems pritarti ir džiaugtis. Tačiau tai plečia akiratį. Net jei matai, kad elgiamasi neapgalvotai – tai padeda tobulėti. Taip pažįsti pasaulį. Kaskart geriau supranti jo skonį ir kvapą, įgauni patirties ir turbūt tampi nuolaidesnis ir ne toks kategoriškas.

Ar sudėtinga darbą derinti su studijomis?

Pirmus metus buvo gana sunku suderinti. Derinau studijas, darbą ir reportažus, kuriuos dariau iš idėjos. Visa tai suderinti buvo beveik neįmanoma. Artėjo pasirinkimo metas, kai turėjau kažko atsisakyti, kad galėčiau viską suspėti. Redakcija, kurioje dirbau, nusprendė, kad per prastai dirbu, ir mane atleido. Tad dabar lieka laiko studijoms ir reportažams, kuriuose matau prasmę ir idėją. Įprastai stengiuosi lankyti visus seminarus ir dalį paskaitų. Bet būna įvairių situacijų, pavyzdžiui, visą naktį kitoje Lietuvos pusėje tenka fiksuoti slaptą pareigūnų operaciją, o ryte beveik be miego eiti į paskaitas. Arba pasitaiko paradoksalių situacijų, kai tenka atsiprašyti dėstytojo iš paskaitos, nes tuo metu už sienos kaip kviestinis svečias turiu dalyvauti paskaitoje, skirtoje aukštesnių kursų žurnalistikos studentams.

Ką veikiate laisvalaikiu?

Sunku turbūt būtų atskirti, kur mano laisvalaikis, o kur – darbas. Atostogas ir laisvas dienas dažnai leidžiu darydamas reportažus iš klajonių po Lietuvą ir pasaulį, o darbinių reportažų metu susidomiu personažais ar jų aplinka ir praleidžiu su jais daugiau laiko, negu reikia padaryti nuotraukai. Daug tokių žmonių tapo gerais draugais ir bičiuliais. Mane domina daugelis dalykų. Smalsu, kaip sukonstruotas gyvenimas. Jei reiktų išskirti savo domėjimosi sritis, tai būtų urvų tyrinėjimas – speleologija, taip pat domina kultūros paveldas, gamta, kelionės po Lietuvą ir viskas, kas nauja, neatrasta ir nepatirta.

Ar patartumėte pradėti studijuoti tiems, kurie dėl įvairių priežasčių (amžiaus, laiko stokos) šią mintį vis nustumia?

Nesu iš tų, kurie žmogaus be aukštojo išsilavinimo nelaiko žmogumi. Pažįstu daug žmonių, kurie baigę tik vidurinę mokyklą, bet savo išsilavinimu lenkia daugybę universitetus baigusiųjų. Pažįstu ir daug atvirkštinių pavyzdžių. Viskas priklauso nuo paties žmogaus – jo noro siekti, tobulėti ir nuolat mokytis.

Bet jeigu manęs klausia, ar verta studijuoti universitete – visada atsakau teigiamai. Jeigu tik yra galimybė – studijuokite. Net jeigu dabar atrodo, kad diplomo niekada neprireiks. Jis valgyti neprašo. Jeigu tik yra galimybė – pasinaudokite ja ir baikite universitetą. Nežinia, kaip gyvenimas susiklostys po dešimties, dvidešimties ar trisdešimties metų. Mokytis galima įvairiai, tačiau kol kas sistema tokia, kad aukštojo mokslo diplomas yra vertinamas. Niekada nereikia pamiršti, kad noras mokytis ir tobulėti turi kilti iš vidaus.